Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęs pačiai:
— Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duoti valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.
Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjo į pačią su tokiais žodžiais:
— Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.
O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda senis kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą, klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.
VII
Buvo Užgavėnės. Onutė sėdėjo staklėse ir audė, žiūrėdama per langą į storą sluoksnį sniego tirpstantį nuo saulės. Iš reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjančia jaunūmene. Šalia Onutės stovėjo brolis ir tarstėsi su Onute taipogi pasivažinėti. Taip jiems besitarstant per vartus šmėkštelėjo lengvos rogutės su pora vaikinų ir ūmai per duris įėjo Kurpiūnas su gimine Keidošių, Baltakių, niūniuodamas:
„Einu per kiemą
Girdžiu per sieną:
Audžia trinkina