Plonas drobeles.”
— Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi, — gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, — kokios tai Užgavėnės bus?
— Ir tai mes jau su Jonu tarstomės važiuoti, — atsakė Onutė — o dabar, kada atsirado ir kompanija, tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jūs be sesers?
— Ji namie su Baltakių Jonieška laukia gandų nuo jūsų. Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.
— Jos nori važiuoti į Širminskus, — jeigu jūs ant to tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.
— Tikti aš ant to tinku, tik su viena apytarme101, kad iš Širminskų važiuosime į Nagaišius, o paskui visi pas mus.
— Aš nieko geresnio nei išmislyti negalėčiau — atsiliepė ant šito Kurpiūnas. — Dėl to už darbo!
Neužilgo ilga eilia rogučių čiuožė vieškeliu, veždama linksmą jaunūmenę, arkliai prunkštaudami bėgo ir tėškė minkštu sniegu į vyrus sėdinčius ant ožių.
Kurpiūnas sėdėjo vienose rogutėse su Onute ir kuždėjo jai į ausį, ne matant kitiems: „Aš ne per seniai buvau pas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenčio gromatą. Kas joje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad aš jus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiek galit. Turbūt ką nors piktą ans bjaurybė dėl jūsų rengia. Nors man ir ne smagu, vienok pildydamas ponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik iš viršaus102 prašau nelaikyti manęs už tokį, kuris nori kištis į svetimus darbus”.
— Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykite žodžius ponios. Jie ne gali būti niekai, nrs aš gerai žinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko nepritinkančio.