— Ir jūs turite tiesą. Ponia, ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji išmeta iš savo širdies tą niekšą, jeigu tiktai kada nors jis ten vietą turėjo.
Pasakęs tai, Kurpiūnas nutilo, žiūrėdamas kokį įspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. Bet ant veido jos ne atsirado jokios atmainos, jokio jspaudžio. Tiktai užsimislyjo.
— Žodžiai ponios skatina mane drūčiai pamislyti, — atsiliepė po valandėlei Onutė — Nesuprantu, iš kur ėmė ponia mislį, jog lenkstudentis galėjo būti mano širdyje? Ar jus nepatėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpu jųdviejų su ponią?
— Jeigu ponia žinotų, kaip jūs su lenkstudenčiu meiliai kalbėjotės per šv. Oną, tai ji galėtų tai mislyti, man rodos, — atvertė Kurpiūnas. — Nors apie tai tarpu mudviejų su ja ir ne buvo kalbos, bet man rodos, jog galėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentis mėgstantis pasigirti meile merga.
— Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenčio darbas — ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jis turėjo poniai aplink tai rašyti.
— Ir kas mane baugina, tai šitai, jog turbūt pavojus yra tikras, jeigu mane poni persergsti, nors aš ir negaliu suprasti kame tas pavojus.
— Kaip tai, pana Ona? — Jeigu jau mylite lenkstudentį, tai pavojus lengvai tada suprantamas...
— Aš nesuprantu, kaip tokia dyka mislis gali išsitekti j9sū galvoje — dėbtelėjus akimis rūškanai, pratarė Onutė.
Bet Kurpiūnas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiūrėjimo Onutės, pasidarė linksmesnis ir linksmesniu balsu pratarė:
— Svetima širdis — patamsės, o ypač moteriška. Ant mano pynės da ir tai stoja už mane, jog jūs niekados neužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka, kas ne. Dėl to ir aš negalėjau laikyti už negalimą dalyką, atsimindamas Šv. Oną.