Ant šitų žodžię, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiūno ir kaip ir su išmetinėjimu paklausė:
— O kas mane prašė čia da užbovyti lenkstudentį, ar ne tamsta? Kieno aš tada norą pildžiau? — Jeigu Onutė iš žodžių ir apsiėjimo Kurpiūno suprato ne mažus jo jausmas, tai ir Kurpiūnas iš jos pask utinių žodžių ir apsiėjimo taipogi truputį suprato. Tas truputis vienok atėmė nuo jo žadą, taip buvo dėl jo mielas ir netikėtas. Nespėjo vargšas ir į save ateiti, kaip rogutės atsidūrė jau ant kiemo Širminskų ir savo jausmus Kurpiūnas spėjo tik vienai Onutei išreikšti, jog padedant išlipti iš rogučių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirma kada nors.
Turbūt vienok dėl susižinojimo ir šitokio ženklo buvo jkvaliai; nes apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiūno drūčiai nuo tos valandos atsimainė. —
Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geri pažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. — Dabar... dabar jie žinojo, jog jiedu viens kitą myli. — Malonu jiems buvo viens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bet taip, kad kiti ne patėmytų.
Malonu buvo ir baisu.
Kada aš matau jauną porą slepiančią savo patikimą nuo kitų, man visados ateina ant pomietės103 vienas pažįstamas — didelis negrėvas — ką eidamas per salę iš trijų ten esančių krėslų mokėdavo vieną koją užgauti, stuktelti stalelį, kad nuo jo viskas nuvirstų ir atsimušti į duris uždarytas, kad jos pravirtų negeistinai.
Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekados negalėjo išsislapstyti, taip ir įsimylėjusi pora niekados ne išsislapsto su savo meilę. —
Keidošius sėdėjo už stalo namie su lenkstudenčio tėvu ir vaišinosi. Ant iškaitusių veidų ir klumpančių liežiuvių buvo žymu, jog vaišinosi jau seniai, ką tvirtino tuščia bonka iš po degtinės.
— Rašo man sūnus studentas, akademčikas, — kalbėjo, antrindamas gal šimtinį sykį, tėvas lenkstudenčio, — rašo man: „Tėte, nueiki į Keidošius ir pasakyki, tegul Onutė manęs neužmiršta”. Ha! Ką tai, kūmai, ženklina?... Tegul, girdi, manęs neužmiršta!... Mano sūnus tai rašo. O! Tai vyras!... Jis be reikalo žodį nemeta!... Jeigu jis taip rašo, tai turbūt tame yra reikalas, — mislyju aš sau, ir kaip matai aš pas jus... Kūmai, pilk da po stiklelį, — skatino Keidošių, matydamas, jog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kūmai! Pabaigs mano sūnus mokslą, tada stosime kitaip. Jis man rašė taip ne per seniai: „Tėte! Siųski dabar man kiek tik gali ir iš kur tik gali, ėmęs. — Man tik reikia, — girdi, — pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, taip tai akimirka viskas persimainys”... Tu ne tiki! Ha! Kūmai, aš matau, jog tu ne tiki; nekratyki galvos. Na, jeigu tu netiki, tai ot ką aš tau pasakysiu: mano sūnus, tai ne Vincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? — „Tėte! Jis man sykį kalba, — Vincų Vincas man tai tiek, kaip šitas stiklelis: noriu-pripilu, noriu-išgeriu, noriu aukštyn kojom pastatau, o jeigu užsimanyčiau, tai galiu mesti ir sumušti į šmotelius”. — Motas jo, kūmai, tai protu filiozofo. Gabumo, tai jis menko — na, o ką jis man kaštuoja? — beveik nieko. Čion jis išsiprašo, ten išsivilioja... „Tėte, — rašo man, — kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką aš galiu, vieną akimirką stosiu turtingas”... Ha! Tu ne taki! Jau tai, kuinai, ką aplink pinigus, tai jau gali tikėti, jis taip juosius jaučia nosim, kaip šuo dešrą. — Oho! Tai protas! Kad tikėtum, tai aš tau, kūmai, galiu pasakyti, ką jis man rašo, — pakuždomis kalbėjo toliau tėvas lenkstudenčio, bet pakuždomis girto, kurias gali girdėti per varsnas.
— „Tėte, — girdi, — turiu aš čionai dvi mergas: viena su šimtu tūkstančiu, kita su 10, kaip tik pabaigsiu, tai katrą noriu, tą ir imuo.”