— O gal jis ir ne toli už tiesos? — kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiūnas. Onutė neatsakydama jam tiktai palingavo galvą ir jsimaišė į pulką jaunūmenės. Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiūnas ir ne tėmydamas to, jog Keidošienė nuo jo akių neatitraukia, sekiodama jo kožną žingsnį, kaip pikčiausio vagies. Instinktas motinos pranešė jai remdamasi ant nežymių dėl kitų ženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartų žodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiūno atsirado naujas būdas mislių.
Nulindo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjo atsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagys iš namų išnešti ar išvežti. Et! — vienok mostelėjusi ranka pratarė senė į save. — Visų tokia laimė! Kaip Dievas duos, taip bus. —
Bet, jeigu Kurpiūno merginimas nuliūdino Keidošių, tai atsirado ir tokie, kuriuos stačiai supykdė. — Prieš Velykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidošiams gromatą, kurioje jis sau prašė rankos Onutės.
„Nežadu daug, — rašė pons Krepesorius, — bet ramų gyvenimą ir išmintingą vyrą ji turės už manęs ištekėjusi”.
Prasta žmona Keidošienė neištrivojo neužkeikusi.
— O, kad ji ir velniai būt jo ramų gyvenimą. — Koks jau su kvailu gyvuliu gali būti ramus gyvenimas; fiu! Ir gana; taip jam, tėvai, ir atsakyti reiktų, bet tuščia jo — mūsų žodžiai ak lipa prie dukters. — Atsakyki vėlyk, jog dar per jauna, ir ikvaliai. Tegul taip Jonas surašo.
Senis taip ir atsakė; o Jonas taip surašė.
Aplink šitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjo nieko sakyti Onutei, bet Jonas neištrivojo, nepaerzinęs seserį su jaunikiu „išmintingu ir ramiu”. Juokų buvo ne mažai, kada į kelias dienas atėjo garsas, jog Skriaudupys susipešė su bobomis ant krikštynų ir, jog gavo išmesti lauk nuo vyrų.
— Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, — erzino Jonas.
— Aš duočiau da vieną taip paglostyti, — šypsodamasi atvertė jam Onutė, — tik gaila, jog manęs neklausia.