— Tu tik pasakyki man, aš jau pataikinsiu ir neklausęs. — Netikėtai pratarė Jonas, išgirdęs nuo Onutės tokią kalbą.
— Da nuo manęs, Onutė, neslėpė nieko — pridėjo vyras truputį pamislyjęs — ką nereiks tėvams žinoti, tai jie ir nežinos. O jau jeigu reikia tave kur nor užstoti, tai ne kas bitas užstos, kaip tik aš. —
— Dėkui Dievui, Jonuti, da ikšiol tokio reikalo nebuvo ir gal būti, jog ir ne bus ilgai... — bet...
— Kas gi bet? — Tu Onutė kalbėki aiškiau. Nuo manęs nėra ką slėpti.
— Ot, kas Jonuti: ponia mane persergė nuo lenkstudenčio. Na, o tu žinai, jog ji ne kokia tuščiukė, kad be reikalo persergėtų. Ir persergė taip, kad šitas jos darbas būtų mažai kam žinomas, dėl to ir tu, Jonuti, ne išsitarki daugiau niekam, nei tėvams niavat106.
— Gerai, Onute! Aš niekam suvis nesakysiu.
— Ponia mane persergėjo! — traukė toliau Onutė, — per Kurpiūną ir davė rodą107 nebūti pas ją iki vakacijų, supranti?
— Tai ko čionai nesuprasi, — ji nenori, kad lenkstudentis žinotų, jog ji tave persergėjo. Bet ko tada atsiuntė jisai savo tėvą per Užgavėnes?
— O ką ji gali suprasti. Tik matyt, jog šitame darbe ir randasi jo visas klastumas — atsakė Onutė ir pridėjo: viena pusa lenkstudentis siunčia labas dienas, kita... — ka kita? — Nuo Kurpiūno aš iškvočiau, jog lenkstudentis ryžosi ar šeip ar taip mane prapuldinti. Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkes ypač, nei sėklos neturi likti.
— Nerodyčiau108 aš jam tave užkabinti? — atvertė rūsčiai Jonas.