VIII
Per Velykas Keidošiuose tapo įtaisyti kliubai109. Žinomas dalykas, jog norinčių pasisupti netruko. Jaunūmenė iš apygardos nuo pietų iki vakaro, kaipo ant jomarko110 rinkosi; naudodamiesi proga ir vaikinai aplinkiniai lankė Keidošius tankiau, nei kitokioje vietoje būtų tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiais Skriaudupys ir Kurpiūnas. Abudu džiaugėsi pretekstu, abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėsi, jog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skirtumą, tas suprato.
— Petruti, — išstūmusi per duris kalbėjo į Kurpiūną, — tu niekus darai, taip tankiai lankydamas. Palauk, praleisime vakacijas, persirgsime ligą lenkstudenčio prižadėjimą prapuldinti mane. Tada galėsi ir tankiau būti ir tėvui ir motinai pasakyti.
— Kodėlgi ne dabar, Onute? — tas klausė merginos.
— Koks tu navatnas111, — ta nori, kad lenkstudentis parvažiavęs namo žinotų viską ir eitų žinomu keliu su savo intrigomis. Supraski, jog tada bus lengva jam įkąsti.
— Aš jam dantis išmušiu kaip pasiutusiai šauniai.
— O kas naudos bus iš to? Tiesa, tu jam dantis išmuši, bet vis jis tave įkąs. Man rodos, geriaus davus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantis išsisuktų pats ir tegul gautų paskui kaip šuva.
— Kad nemisli jis, kad jis mane įkąs!
— Petruti, aš nežinau ar jis įkąs tave ar ne, bet jis rengiasi mane įkąsti. Ir turiu pasakyti, jog aš jį pažįstu geriau už tave ir mislyju, jog jis savo prižadėjimą išpildys. Vieno aš dėlto norėčiau, kad įkąstų mane ne skaudžiai, kad kąsdamas nežinotų kur kąsti, kur būtų skaudu.
— Ant šitokių tavo žodžių, Onute, aš negaliu priešintie, bet...