— Be jokių „bet”... Duoki man žodį, Petruti, pildyti viską, ką aš tau tik liepsiu, ir be rodos su manim nieko nepradėti priešai lenkstudentį iki tam laikui, kada Dievas pavėlys...
— Man tave, Onute, savo pačią vadinti, ar taip? — pertraukė Kurpiūnas.
— Tegul taip. Ar prižadi?
— Gerai! Bet...
— Be jokių „bet”! Dabar sėski ant arklio ir namo, — jau linksmai pratarė Onutė, — kitoje nedėliojo pasimatysime.
Susiraukė Kurpiūnas ant taip ilgo termino, vienok prižadėjimo reikia pildyti.
Užsilikęs po Kurpiūnui Skriaudupys nudžiugo, radęs progą su Onute pakalbėti ir atnaujinti savo piršimą. Duodamas suprasti Onutei, jog jis lauks jos suaugant ir metus ir trejus, norins ir dabar laikosi geros mergos... — klausė, ar jai nenubos taip ilgas mergavimas.
Ak, tiesa — kalbėjo ponas Krepesorius — jog per jaunos mergos ištekėję už vyro nustoja ūmai sveikatos, bet tai tada, kada pateška į rankas beprotingo kokio kaimieno, kur neranda nei pasilsio kaip kūniško, taip ir dvasiško.
Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie, gyveni ramiai, tai už manęs dvigubai... Aš tuom ne noriu sakyti, kad aš jūsų nelauksiu. Laukti lauksiu, deįimtį metų, bet.
— Bereikal jūs tai darytumėte, ponas Skriaudupi. Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoriaus.... O aš, kaip žinote, prieš jų norą neisiu.