Bet tai atveda mane ant mislies, jog ji teks ant galo pagalios Širminskučiui, — jeigu neims jos Vincų Vincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos”.
Keidošių namuose tame tarpe ėjo viskas savo keliu. Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namų reikalo. Elziukė, prašvitus pavasariui, pradėjo vaduoti Onutę sode ir darželiuose. Vincas parsiuntė sėklų visokių naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį ir ir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastame padėjime ir pasirodė netinkančiais dėl skiepijimo...
Ant galo parnešė gromatą iš pačto114, kurioje Vincas Keidošius tėvams rašė apie sugrįžimo namo, po poros nedėlių.
Visi namai sujudo. Sujudo ir Onutė, bet prie jos džiaugsmo kaip kada smelkėsi ir jausmas grąžinančio pavojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiaus ji pradėjo užmiršti apie lenkstudenčio užmanymus. Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąja, tartum, pradėjo švysti vėl namuose Keidošiaus.
Parėjo ir nuo lenkstudenčio į Keidošius gromata pilna visokių vylių ir skystumų, vis apie Onutę.
— Turbūt, jis ją rašydamas mislyjo ir mane praskiesti — šypsodama kalbėjo Onutė į brolį Joną. Ant galo kaip garniai pasirodė grįžtanti iš mokslų vaikinai ir vaikai. Parvažiavo iš mokslų ir jauni lietuviai, o paskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsus šešėlis pagal ir šviesiausį daiktą. Žilos jo kiaulinės akys jau šnarinėjo į antrą dieną po Keidošiaus namus ir vuostė orą. Turbūt, visuomi — kuo liko labai užsiganatinęs, nes eidamas namo linksmai trynė rankas ir mušė savo tėvo šuniuką, kurs paskui jį į Keidošius nusekė, kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.
Vienok antrą sykį grįždamas iš Keidošių lenkstudentis, jau šuniuko nemušė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kada grįždamas namo sutiko Skriaudupį, išėjusį „pasinaudojant iš laisvos progos pramankštinti kojas”.
— Kaip eina širdingieji darbai? — paklausė tas pirmiausiai.
— Nėra kuomi girdės iki šiamlaik. Norėjau aš bejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, čion reiks su atsidėjimu padirbti.
— Ar kliūtis atsirado? — šypsodamas paklausė Skriaudupys. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau: — Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?