— Ką tėvai! Tėvai mane gerte įsigertų. Bet kaip matyt, tas Vincų Vincas čion giliai sėdi širdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiai tą jos idealą išmesti laukan iš jos širdies.
— Tai ne taip gal būt lengvas dalykas.
— Ot, šneki sveikas niekus! Eime pas mane, o pamatysi, kaip tai lengva.
Ir du draugai nusivedė į Škeredelninkus.
Porą dienų po šitam kunigas prabaščius nedėldienyje, sutikęs po mišių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamokslą apie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenčio, gąsdindamas ko ne amžiną prapulčią, jei ta eitų už tokio bedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama ir žodžio vieno nepasakiusi.
Visą savaitę nebuvo lenkstudenčio Keidošiuose. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nuliūdusiu veidu ir tolydžio atdusiaudamas, iš tikrųjų gi atdusdavo tiktai tada, kada Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senis Keidošių padarytos tyčia, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:
— Pana Ona! Nemokate jūs nei pažinti, nei gana gerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksnis115 rodosi dideliu ir meilės vertu vyru, kožnas intrigantas meiliu žmogum.... O ne matote suvis atsidavusį jums žmogų, kaip aš, ir meilę tokio žmogaus per nieką statote.
— Dėl ko gi jūs taip mislyjate, jog aš nemoku tikrą meilę pažinti ir laikyti pagal jos verčią?
— Jeigu jūs mokėtumėte, tai seniai išmestumėte iš savo širdies Vincų Vincą, kaipo nevertą mažiausios vietelės tenai užimti.
— Dėl ko gi jūs mislyjate, jog nevertas? Pagal mano mislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožną lietuvį nors truputį meilės.