Tėvai, Keidošiai taip nusiminė, išgirdę savo mylimą kūdikį taip užgautą ant garbės sunkiai, jog tik rankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžių išreikšti savo jausmams.
Onutė ir Jonas nusiminė taipogi, bet netikėtai jų akys susitiko ir, turbūt, viena mislis jų galvose švystelėjo. Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:
— Ot!... — ir nutęsė.
Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo „ot” — o praeidama kaip ir netyčia pro Joną, pratarė iš tyko:
— Prasidėjo!... Supranti?
— Aha! Suprantu! — tas atvertė taipogi iš tyko.
— Tėte! — rėkė Vincas — aš tuojaus balnoju arklį ir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sūnus Vincas.
— Kaip sau nori! — mostelėjęs tėvas ranka pratarė ir atsidusęs pasitraukė šalin.
Kada arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolis priėjęs prie Vinco sukuždėjo:
— Vincai, nejok į Vincus!