— Kaip tai nejoti? — paklausė tas.
— Jeigu Vincų Vincas ir kaltas, tai kuom jo tėvai kalti? O jeigu ne kaltas?
— Kaip ne kaltas? Ar tai aš jo rankos nepažįstu? Tu nežinai pats ką kalbi.
— Taigi, Vinceli, aš ir kalbu dėl to, kad aš vis tik geriau žinau, nei tu.
— Sakyk man aiškiau, nes aš tavęs šiandien nesuprantu.
Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavo nesikišdamas į svetimus darbus, šiandien gi nežinau dėl ko prašneko. Jeigu būtų draudęs Vincą tėvas, tai Vincas būtų jau seniai pėsčias bebėgąs į Vincus, bet draudė jį dabar Jonas, kuris niekad beveik lūpų neatverdavo. Tai sulaikė Vincą.
— Ką tu šiandien matai, tai mudu su Onute laukiame seniai ir vargiai su tuomi pasibaigs. Tai darbai lenkstudenčio — tęsė Jonas.
— Bet parašas Vincų Vinco!...
Taip šnekėdamiesi du broliai išsilydėjo į lauką, kur rado jie sau ramesnę vietą pašnekai.
Ten Jonas išpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo, o išpasakojęs pridėjo.