IX
Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį ir Onutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsė niekšą nuo pikto.
Bet džiaugsmas pasirodė per ankstyvu. Nedėldienyje netikėtai važiuodami pro šalį užsuko du apicierai116 į Keidošius. Neva pirkti, neva kelio klausti — veltui senis siekėsi jiems kiek galėdamas išreikšti, kad jis nieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tie sėdėjo sau kaip ir lūkuriuodami ko. Ant galo paklausė genio stačiai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tėvą:
— Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums tai ne galvoje. O aš jus pačius prašau laukan, jeigu nenorite, kad ne būtų sudarytas per policiją aktas apie jūsų įsiveržimą į namus ir apie jūsų nedorą apsiėjimą namuose, pritinkantį ne apicieriams ciesoriškos kariuomenės117, tik valkatoms nuo vieškelio.
Tokios šnekos buvo netikėtos pasekmės. Apicieriai papasakojo, jog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęs jiems linksmą praleidimą vakaro.
Kitam nedėldienyje pora viršininkų policijos atsidūrė Keidošiuose. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti, taip sunku buvo atgrėsti policijantus118. Reikėjo pašaukti vietinę kaimo policiją, reikėjo šaukti svietą ir tiktai su tokia pagelba vos ne vos pasisekė išvesti iš namų įgėrusius viršininkus.
Vincas apie apsiėjimą jų namuose tėvo nurašė skundą prie gubernatoriaus, iš kur gavo didelį pabarimą tie, bet per tai tik dar pikčiau stojo darbai Keidošiaus. Viršininkai prižadėjo jam atkeršyti. O kas nežino, jog mūsų kampe ir nekalčiausią žmogų, kiekvienas viršininkas gali prapuldyti suvis. Žinojo tai Keidošius, bet negalėdamas nieko gintis, atsidavė ant Dievo valios — kaip bus taip bus — kalbėjo senis, o ginsiuos ir ginsiu vaikus iki paskutiniajai. —
Apypietėje sykį parbėgo piemenukas iš žirnių ir pranešė Keidošiui. —
— Dėde, kažin ko po mūsų lauką valkiojas lenkstudentis.
— Ką jau nieko gero ne laukti, — pratarė senis pačiai, — jau tas šuva vėl pasirodė. Gailu man tik, jog jį tada Jonas suvis neužmušė; vienu varnu ant žemės būki mažiaus.