— Et, tėvai! Dievo valia, — pratarė pati.
Senis atminė, jog ne prieš gerą pasirodė lenkstudentis.
Ant rytojaus į Keidošius, iš miesto apygardinio atvažiavo viršininkai krėsti119, terp kurię buvo vienas iš tarpo išvytųjų.
Keidošius, jausdamas save nekaltu, davė jiems nuo viso raktus ir skatino krėsti.
— Krėskite ponai ir pažiūrėkite, ar rasite ant manęs krislą120.
Kad galėtumėme suprasti tolimesnius atsitikimus, pažiūrėkime, kas daros pas lenkstudentį.
Ant lovos stubelkoje, mieste, gali lenkstudentis tą vakarą prieš kratymą Keidošiaus, o šalip sėdi Skriaudupis.
— Atsimeni sveikas, kaip man rašiai, kad aš paminkštinčiau Oną Keidošių prieš tamstos parvažiavimą? Kaip matai paminkštino ir sveiką... Ka! Ka! Ka!
— Ką tu čionai su savo kumeline smailkalbe dalendi! Argi tu negirdėjai niekados nors priežodį išmintingą, jeigu neskaitei savo amžiuje nieko... Tegul sau nors šitą: mėgsti ant rogučių važinėtis, mėk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimas jaunikiui ne sarmata.
— Tamsta, aš ne tai ir noriu kalbėti, mane tik dyvija, kaip jūs o kytriai Keidošiams užmokėjote už...