— Kodėl nepasėdėti, naktis da ne ūmai prasidės. O man suvis ne malonu būtų, kad man kas pamatytų su tokiu darbu.
Ant rytojaus apie pietus praviro durys Škeredelnikučio butelio ir per atidarytas duris pasirodė išgąsdinta galva Skriaudupio.
— Tamsta namie? — pakuždomis paklausė, tykiai priverdamas duris paskui save.
— Na, matai, o kas pasidarė?
— Sumaišiau turbūt pundelius gazietų121 ir ne tą palikau rogėse.
— Na, tai kas čionai toks baisus? Nueik atgal ir permainykite.
— Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą aš šiandien bėgu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jau policija erža su Keidošių lauke, ties šioželka122 — „Tai pakišta Škeredelninkučio, ne kitaip” — girdžiu rėkia Keidošius. Na, aš kaip niekadėja, pro šalį ir pas jus greičiau pranešti.
— O kad tave gi ir velniai su tavo kvailu darbu! — užriko Škeredelnikutis, — prapuldei mane dabar... Bet palauk, ten numeriai su ištrintą pavardę... Vienok atsargumą gerai užlaikyti.
Tai pasakęs išbėgo i kitą galą ir girdėti buvo, kaip liepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaščių, žadėdamas išpildyti norą prabaščiaus ir pagyventi pas jį kelias savaites.
— Sakyk tėte, jog šiandien pavakarį ir aš pats pas prabaščių būsiu.