Išsiuntęs daiktus Škeredelnikutis lig aprimo truputį ir pavaikščiojęs po gryčaitę, atsiliepė į Skriaudupį:
— Bet kaip sveikas galėjai apsirikti?
— Aš iš tikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienok matydamas likusį rankose mano pundelį gazietų, kitaip mislyti negalėjau ir bėgau pas tamstą pažiūrėti į atneštąsias.
Metęs pundelį Škeredelnikutis atvertė:
— Nėr čionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jau tai reikėjo būti be galvos, be akių. Reikėjo būti tokiu kvailiu, kaip tamsta.
— Nesiskubinkite taip jau kvailyti mane, gal ne tiek aš kaltas kaip tamsta. Dėdamas į rugius pundelį gazietų aš peržiūrėjau kokios; žiūriu ant viršaus, lietuviška gazieta. Na, aš mislyjau, kad ir visos tokios. Mano kaltė, kad nepažiūrėjau toliaus...
— Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da vis nieko. Gal tie nesupras, kas čion darosi ir netikės žodžiams Keidošiaus.
— O jeigu tikės? — paklausė Skriaudupis, — ką gali žinoti.
— Ot, kvailus esi, — rūsčiai atvertė Škeredelnikutis, — žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidošius atveš į miestą ir patupdys, tai ženklins, jog ant Keidošių neužsitikėjo ir jog man jokio pavojaus nėra. Jeigu jį neims, tai reikia bėgti, daugiaus nieko.
Dvi valandėles po šitų kalbų pora drauge ėjo keliu lauko Keidošių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kada artinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Taip darydami atėjo ties kryžkelio Keidošių ir čionai pasislėpė rugiuose. Po valandėlės iš Keidošių kaime išvažiavo krėtikai, paskui juos, raibas išjojo Vincas. Tai matant, galvoje Škeredelnikučio pabalo visoki abejojimai... o išgirdus šneką Vinco su viršininkais, abejojimai pavirto į tikrą pavojų. Tarstėsi tie iš krūvos peržiūrėti raštus gazietų ir suimti visą burį tokių, kaip Škeredelnikutis, — sekdami žinias, kūnas galės duoti netikėtas pas tokius niekšus kratymas.