— Taip jus mane ir suimsite, — praniurnėjo Škeredelnikutis, — lydėdamas akimis policiją, — palaukite! Da aš jums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką mane prapuldė, — su šitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kur sėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atšalo.
Turbūt dasiprotėjo, jog nuo tokio sėbro, kaip Škeredelninkas, dabar jis negalėjo laukti nieko gero.
— Na jeigu taip, — murmėjo Škeredelninkas, — tai man nėra ko čionai daugiaus laukti; Skriaudupys gali kožnoje akimirkoje mane išduoti. Trūkis123 gelžinkelio eina ant septintos; kol aš patenku ant stacijos bus ir laikas. — E, kad taip galėčiau da laukti nors iki rytdienos, atkeršyčiau aš ne vienam, — grieždamas dantimis niurnėjo kiauliakis Škeredelnikutis.
Nuo tos gadynės išnyko jis iš apygardos.
Tame tarpe, kad Škeredelnikutis drožė ant stacijos, Skriaudupys išnėręs iš rugių per laukus per pievas stačiai patraukė pas prabaščių, pas kurį tame laikę jau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidošių.
— Jagamasti124! — dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupys įsivertęs į kleboniją, — tik ką policija krėtė Keidošius, kur rado popierius išduodančius Škeredelnikutį; dabar ji važiuoja į miestą krėsti Škeredelninkus, o tėvai dasižinos, jog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasi vieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai.
Prabaščius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskui truputį atsipaikijęs pratarė:
— Sudeginti: bet gal ir nespėsiu!
— Ne taip kunigėli! — pratarė Skriaudupys, — liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, aš sėsiu į vežimėlį, įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą ar upėje, ar girioje. O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdos žymės.
— A, tai tiesa vaikeli! Imki tu ją nuo mano galvos...