— Ir aš padėsiu — atsiliepė kita — reikia burną nuprausti, plaukus sušukuoti.
— Ant ko paguldysime? Ar yra koks suolelis?
Taip visos bobelės suniko suktis aplink numirėlę. Nuprausė burną, drabužiais valkstė ginčydamos. Vienos sakė, kad per daug geros įkapės, gaila be reikalo supūdyti20, kitos ginčijo, kad reikia kuo geriausios įkapes dėti — visas sageles užsagstyti, aukloryšius21 užraišioti, viską gerai sutaisyti, kad ant „Dievo sūdo22 atsikėlus, nieks po kojų nesipainiotų”. Kitos niekino tokias kalbas. Taip beriedamos, aptaisė numirėlę, pataisė lentą, apklojo balta paklode, padėjo pagalvę ir paguldė senelę trobos gale. Prie galvos pastato „Dievomūką”, po dešinės uždegė žvakę. Numirėlę beveizdint apgulė muselės. Bobos trobą apvalė, aslą iššlavė; paskui suklaupusios pagiedojo „Aniols Dievo apreiškė” — tai yra pradėjo budynę. Paskui, vienos susisėdo už stalo ir ėmė iš „kantičkų”23 šventas giesmes giedoti; kitos, kurios buvo dar neapsiruošusios po namus, grįžo namo. Tų prašė Rukinienė, kad visiems kaimynams duotų žinią. Netrukus ėmė rinktis daugiau žmonių — bobų su vaikais, vyrų ir piemenų. Kas tik atėjo, tuojau atsiklaupęs prieš numirėlę kalbėjo poterius; paskui, kurie mokėjo, sėdo už stalo giedoti, o kitos bobos susisėdusios šnekėjosi apie vaikus, gyvulius, kopūstus, batvinius ir visokias naujienas. Pasakojosi, kartais ir iš piktumo ginčijosi. Piemenys aplink krosnį pešiojosi. Vaikai po aslą bėginėjo.
Parvažiavo Rukinas nešęs pavarpes ir parsivežė ko reikia. Paskui pasirūpino grabdirbius24. Suveizdėjo lentas, matavo, pjaustė ir išsinešė į daržinę grabui dirbti. Rukinienė paraikė duonos, į torielkikę25 įdėjo sviesto, padėjo ant stalo ir degtinės „plėčką“26 pastatė giedotojams. Duoną ir sviestą tuojau apgulė muselės, tos pačios, kurios ant numirėlės tupėjo. Giedotojai, pabaigę giesmę, išmaukė po bumą, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Atėjo daugiau vyrų, susisėdo visi šaukti ir paeiliui „čierką“ 27varyti. Porą giesmių išgiedojo — kaip linguota išlingavo: du sykius apėjo „čierkelė” aplink stalo ir ištuštėjo „plėčka“.
Rukinas, priėjęs prie stalo, dėkavojo:
— Dėkui, dėkui vyreliai! Susirinkote; mat, mano matušėlė užsipelnė, nors darbymetis, dėl to, dėkui, nesididžiavote ir neatsisakėte.
— Dėl tos dienos, ką padarysi, darbai daug nepajus, o numirėlio vieno pasiguldęs nelaikysi.
— Diena po dienos prisieis ir kitam... Žmogus be žmogaus neapsieis.
— Amžinatilsį! Męs visi jos akyse užaugome; kaip motina mūsų buvo — reikia apgiedoti...
— Antanai, tik tu šauk gerai! Matysi, kaip mes pritarsime.