Ėmė vėl giedoti, šaukti. Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių. Giedotojai vieną giesmę iššaukė ir kitą pabaigė; niekas neįneša „plėčkos”. Vyrai ėmė pypkes degtis, šnekėtis, bobos varė dar giedoti, bet vienam reikią prie kumelių, kitojo vaikai nežiną, ką dirbti. Kitam gerklė išparpo, o kits stačiai padrožė, kad dantys išdžiūvo, nėra kuo pasivilgyti. Argi ana neužsipelnė daugiau budynei kaip tik vieną „plėčką”? Pamažu išslankiojo pro duris. Ant pavakarės nebeliko nė vieno. Boboms taip pat parūpo vaikai, kitai - gyvuliai ir tos išvaikščiojo, vieni namiškiai pasiliko.
Sutemus vakare privirto vėlek statinių troba „svieto, bet dabar daugiau jaunūmenės28: mergaitės, berniukai dar keletas ir seniukų.
Mergaitės, pasipuošusios bažnytiniais drabužiais, baltais skepetukais ant galvos, poterius sukalbėjusios, kraipės, švaipės, šnibždėjosi, juokavo. Berniukai taip pat pasieniais „bankrutkas” dirbos ir degės, juokavo.
— Mergikės ! Prašom už stalo, sėskitės pagiedoti — ragino Rukinas.
— Kad mes nemokame gerai giedoti, dėdele.
— Kokio čia mokslo, by kaip šaukite, by tik Dievą pagarbinti!
— Nesiprašydinkite — šaukė vaikiukai — ko ir ėjote, kad nenorite giedoti? Tuo išmėtysime laukan.
— One, eik tu!
— O tu, ar negali?
— Ne, ne, Marele, ta eik, už stalo galo...