— Naujuosius Onikei paliko — atsiliepė Rukinas pas krosnį su Palapiu rūkydamas pypkę.
— Nedavėte man žinios prie gyvos... Žinoma, dabar viskas jums patapęs... Man rodos ir aš ne šuo...
— Kas prigulėjo, viską tekėdama atsiėmei — tarė Rukinas — dar kiek paskui ryšiais išnešiojai... Nieks tau nė žodžio nesakė.
— Aš nieko nevogiau nuo jūsų — atšovė Palapienė — ką davė matušėlė savo šilta rankele...
— Jr mano aštuonytę drobulę turbūt atidavė? — tarė Rukinienė — kamaroje buvo pasverta ant balkio...
— Kad buvo, tai ir tebėra — šokos Palapienė — neužmetinėk man matus33...
— Aš neužmetinėju, saro tik paieškau, o ten kits nieks nevaikščiojo, kaip judvi su matuše nabaštike. Kaip buvai paskutinį sykį...
— Jeigu jos buvo drobulė, tai ji ir atsiėmė... Man nerūpi...
— Ne jos buvo, ne — atšovė Rukinienė — mano pačios aštuonytis austas, ji tokios neturėjo; turi man atiduoti, aš tau nedovanosiu...
— Ir aš jums nedovanosiu, kas matušės paliko: drabužius, patalynę, viską atsiimsiu — sakė Palapienė.