— Patalynę mūsų Onikei paliko, ligi gyva paskyrė — tarė Rukinas — nuo vaiko neduosiu atplėšti... Kas ją vartė? Kas žiūrėjo ligoje?...
— Ko nedavėte man žinios — šokos Palapienė — ar aš nebūčiau atėjusi sarginti?... Ne! Vylėtės visus palaikus apsižergti... Palūkėk!...
Barėsi, ginčijosi kuone užšaukė ir giedotojus.
— Tylėkite! Ar čia laikas dabar rietis34? — draudė Palapys.
— Mano pagalvė, mano drobulė po nabaštikės — šaukė Palapienė — antra pagalvė, patalai, dar dvi drobulės; rankšluosčiai — trys; marškiniai septyneri, nauji... Aš viską žinau, viską atsiimsiu...
— Cit! Cit! Užsičiaupk dantis — barėsi Palapys ant pačios ir klausė Rukino, užkišdamas kalbą — dirbinote grabą, ar pirkai?
— Padirbinau namie, lentų turėjau ir nudažė juodai, nuo ryto mirė — buvo laiko... Pirktiniai tie tuojau sutįža...
— Ar jau išmuštas grabas? — klausė Palapienė.
— Pagalvę pasiuvo mergaitės ir kreizus iškarpė pakraštėms išmušti... Nupirko tėvas vakar keturis mastus perkelio, gero, po griveną... — šnekėjo Rukinienė — laiks jau susitaisyti...
— Turbūt su našiomis laidosite? — klausė Palapys.