Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:
— Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!
Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojų ir ėmė garbstyti: —
— Senelėle... Močiutėle mano!... Kur tu mane paliksi?...
— Cit! Cit! Netrukink7 mirti — tramdė bobos, varė šalin.
Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančią gramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos, kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.
— Aš dar nemirštu, nebijokite — pratarė ligonė ir užsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį8 kaip per kalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:
— Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu...
Bobos pasieniais šnibždėjosi:
—Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas9...