— Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! — stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.
— Turbūt jau netoli galas... Nabagėlė16!
Senelė apsižvalgė po trobą.
— Kokios akys negražios, kaip tik stiklinės — Senelėle! Ar nebijai mirti? Be nenori paskaitoma? — klausė boba prisilenkusi.
— Nereik, nereik, atsakė ligonė — ko jus čia vargstate? Aš dar nemirsiu, nebijokite...
— Nenorim vienos palikti... Visai juk esi menka... Turbūt nenusimanai. Užsisėdo bobos numarinti — juokės Baltrušis, keldamos nuo suolo — o senė nepasiduoda... Reik eiti ir man, matyti nieko nebesulauksiu, o čia laiks bus jau žadinti kulti...
Užsimovęs kepurę išėjo pro duris.
— Mano širdis nebloga — tarė ligonė, kad ne tas kosulys — sveikitelaitė būčiau...
Bobos vėl šnibždėjosi:
— Mat, atsitekėjo, o pirma juk merdėjo — stiprinasi, nenori pasiduoti, turbūt prieš galą.