— Bene dangaus karalystę užsipelnė? — užsišoko kita.
— Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.
— Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši — rodydamas į lovą tarė Baltrušis — ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi ir pati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęs ant pamato... Šaukis sau prie dukterų!
Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdė ir vėl paguldžiusi užklostė.
— Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia — tęsė toliau kalbą Kukinas — duoda kiek beturi dukteriai iš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei... Užteks visiems, paliks ir nuo mūsų...
— Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą...
— Kaip kam išpuola... Gali ir savo atiduoti... Čia valios darbas — sumurmėjo bobos žiovaudamos.
Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visos bobos artinosi prie lovos šnekėdamos:
— Jau dabar turbūt mirs... Kad be žvakės neužgestų.
— Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tik bereikia...