— No brač! Duočiau aš jai žinią! — šokos Baltrušis.
— Kad taip man, su vėzdu12 aš ją išlydėčiau... Kuomet tik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo... O kas karšino? Kas smarvę gėrė?
— Kad mano pats toks veršis — atsiliepė Rukinienė.
— Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų...
— Užteks ir mums, gyniojos Bukinas — mat, dabar Onikei visą patalynę paliko...
— Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinienė — dvi pagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės... Vieni įpilai13...
— Netur, netur tiesos14 Palapienė kištis, nė grobstyti — šaukė kita boba — Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate. Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti...
— Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti — pridėjo Baltrušis — Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšių nuo jos išnešė — lygu mes nematome...
— Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė — tarė Rukinienė — buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiu ir nebesą.
— Ko čia norėti! — tarė jauna boba — ar ne visur ta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė, antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio15 visame gyvenime...