Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis23, žiovaudamas pratarė:
— A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk...
— Gerai ir pūtei į akį — tarė pati — juk jau vienuolikta.
— Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko — tarė motriškė — ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis...Kad bent kas po valandą paganytų... Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas... Vis žoles rinkti...
— Dar mat keiksi pono kiaules! — pertraukė gaspadorius — kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos24 kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi...Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių...
— Alga! Alga išein per pakaušį... Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti... Dvare žmogus, mat, kaip šuo — pridėjo išeidama.
— Bet ir tamsta nebegulėk — tarė gaspadorienė į vyrą — sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.
— O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus — šnekėjo galėdamas gaspadorius — baisiai sukaštuos tas mėšlas arkliams... Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti... Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė — ar nustojo lyjus?
— Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi — rūpinosi pati — nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti...
— Užtaigi, sakai, dar man eiti... Nuo lietaus galėtų skėtį užsiskleisti — šnekėjo gaspadorius gulėdamas — bet kokie paliks batai per tokius purvynus bridus25?