— Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? — tarė pati — privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda ant lietaus per dieną...
— Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! — visi tam yra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti... Dvaro darbas negal nustoti be laiko — ir taręs tai gaspadorius nusisuko ant sienos ir užsiklojo.
*
Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje26 pas Gaidį, kaip lietus — truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori — net širdis salsta.
Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką — to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.
— Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.
Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:
— Agote! — ilgink tu bandą ligi pusryčio... Reikia vaiką pamigdinti... Aš išvirsiu pusrytį .. ..
— Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą — bambėjo Agotė — juk taip pat ir jis tarnauja... Algą ima...
— Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį... Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. ... tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį... O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį... Gink, gink, mano mergele! — prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.