— Kasžin, iš kur bus tas pokaitis... Mėšlą reiks dėl to per dieną kapstyti! — taisydamasi bambėjo Agotė — jis už mane ar padirbo ką kada?
— Užtat tu už jį padirbsi... Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį — juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūrio gabalą — tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk...
— Pieno bus kaip vandens — juokės Agotė, imdama sūrį — visus antežius27 nuganysiu.
Ir išėjo apsitaisiusi.
Gaidienė sukosi apie pusrytį, šėrė kiaules. Tuo tarpu parjojo bernas: pavaręs arklius į kūtę, pats susirietęs įpuolė į vidų. Jo kojos basos, kaip gužučio raudonos; ligi kelių pasiraitęs, nuo visų drabužių vanduo varva. Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo:
— Kol lijo, lijo vis kaip ant juoko; bet šįryt pasiutusiai, nebe ant juoko pila... Kiekvienas lašas, o toks šaltas, kiaurai lenda ligi kailio... O to vandenėlio — sklidinos28 visos pelkės!
Pajutęs berno balsą, Gaidys pašokęs sėdosi lovoje:
— Oje, kad aš pamigęs! — tarė — sukačiojai arklius? O aš dar nė ratų nepatepiau...
— Ar dar nė bandos neišginė? — klausė, pasergėjęs miegtantį piemenuką.
— Mačiau, Agotė varinėjasi bandą papūdymiais — atsakė bernas — dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebeanksti.