— Tai jau moteriškės susibūrė priganyti karves — juokės Gaidys taisydamasis — meilija daugiaus pieno... Gerai, bent vaiką pamigdys...
— Ar vešime šiandien mėšlą, kad taip lyja? — klausė bernas.
— Turbūt reikia vežti, baigti. Šiandien, rytoj gal pabaigtumėm. Paskui atsivers kiti darbai, o dar kol aparsime mėšlus ir šienpjūtė prieis...
— No, tai aš nė kojų nesiausiu, reikės giliai braidyti po laidarį — šnekėjo bernas. — Ratus reik gerai ištepti — mėšlas bus varvąs, o toli vežti, bus arkliams sunku... Dagi lyjant; kelias slydus!
— Argi nėmaž nesigaidrija29? Gal nustos nors truputį — tarė Gaidys žvalgydamos į dangų pro langą — taip norėčiau atlikti nuo to mėšlo... Kad ir pavargsime šiandien, ką padarysi... Gal kuomet išlįs valandikė ir pasilsėti.
Ir siautės balakoną, graibstės kepurės.
— No, kur gi judu taip ruošiatės? — klausė Gaidienė, įėjusi į trobą.
— Ogi prie darbo — tarė Gaidys — žadam mėšlą baigti...
— No, padėk Dieve, ir darbai bus šiokioje! Ar pablūdote30? — barėsi Gaidienė — dagi prie mėšlų... Ar gi nesulauksite geresnės dienos? Rodos, kad visą amžių ir lis.
— Bene mes iš molio, juk neištišime — juokės bernas — ne kraujais lyja.