Krymo sonetai
Įžanga
Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymo sonetai. Jau patsai tų sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjų1 jiems recenzijų išvirš 2 liudija aukštą anų estetikos vertę. Tai visuotinajai3 simpatijai4 atliepia pasiganėdinimo5 jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei narių harmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo sonetai. Norint jąją aiškiau išparodyti, pirmiausia reikia apžvelgti visų Krymo sonetų, sykiu6 paimtų, turinį ir bendrą ryšį, pagalios7 pakelti aikštėn jų ypatingąsias poetiškos dailės žymes8 .
*
Ištremtas poetas atvyko in Akermano tyrus. Jau vakaras nuramino siautojančias pievų vilnis, prieblindžio marška9 užklojo ir užmigdė gamtą. Kas ten klaidžioja tyruose? Tai bastuoklis10 ieško žvaigždės-vedėjos. Rami prigimtis sužadino jame tėvynės ir saviškių išsiilgimą11 . Nakties gi tyluma užkerėjo klausą. Jam rodos, kad išgirs gandą iš Lietuvos. Visą įtempė girdą12 , bet niekas nešaukia, taigi važiuoja toliaus.
Pasiekęs marias, sėda į laivą ir plaukia Krymo link. Marių tyluma, raminanti kiekvieną keleivį, išsiilgusio13 dainiaus omenyje14 sukirdina miegančią atsiminimų hydrą, kuri juo skaudžiau suleidžia nagus į nutilusią širdį. Belaisvio sielos kova tarsi sukelia marių audrą. Jo krūtinėje skausmai bloškia širdį, kaip įniršusios bangos daužo laivą. Tečiaus15 šitoje su gaivalais16 imtynėje dainius pajunta naują galybę. Tarytum milžino jėga jisai stumia-gelbi laivą. Malonus pasikankinimo jausmas jį gaivina, bet štai vėl nuožmi audros galybė, saulei leidžiantis, gesina paskutinį vilties spindulį ir vėl jo širdį nerimastin skandina.
Priplaukus vakarinį Krymo krantą, pirmas dalykas, kuris metasi kiekvienam į akis, tai gražūs Tauridos kalnai. Ypač puikiai jie vaidinas iš Eupatarijos (Kozlovo) lygumų, kada saulėlydžio tvaska apjuosia jų viršūnes, kurios tuomet, aukso spinduliuose liepsnodamos, išrodo lyg Bizantijos kuorų gaisras. Turistas ima dabar rytų keliavedį Mirzą ir klausinėja jo apie anuos gamtos pajovus. Užganėdinęs17 pirmąjį nusistebėjimo akyvumą18 , važiuoja į senovės Krymo sostapilį Bachčisarajų. Čia juodu aplanko tuščius ir apleistus Girajų rūmus, Potockaitės karstą ir Haremo kapus. Jautrus keleivis, žiūrėdamas į šias Krymo istorijos kapines, giliai susigraudina. Jisai čia mato meilės, galybės ir garbės pranykimą. Jisai jaučia, kad jau ant visados19 tapo ištremtas iš savo tėvynės. Jis malonėtų čia numirti ir būti palaidotas. Čia dažnai apsilanko jo tautiečiai pas Potockaitės karstą. Jie neaplenks ir jo kapo. Apgailestaudami anos liūdną likimą, ir jo atmintį žadins prigimtąja kalba.
Dainius, tarytum norėdamas nusikratyti liūdnas mintis, sėda ant žirgo ir Fariso smarkumu perjoja Baidarų klonį, kad atsigautų naujais prigimties vaizdais. Kaip kitąsyk L. D. K.20 Vytautas, pergalėjęs21 totorius, ir paveldėjęs šalia Juodmario žemes, sėdėdamas ant žirgo, šoko nuo uolos in bangas ir pusmylį plaukė ženklan, kad jis tas marias užima savo valdžion; taip dabar poetas, prijojęs mėlynas marias, šoka audringon jų įščion, paskandinti graudžias mintis bangų sūkuriuose.
Ant marių krašto yra labai rami vieta — Alušta. Čionai dainius apsistoja ir gėrisi prigimties grožybėmis, kuri kiaurą dieną jį ramina tai naujais apykaimijos22 vaizdais, tai spalvų sanderme, tai gėlių žaidimu. Naktis maloniai užmigdo dainių; štai puolantis iš dangaus meteoras vėl jį kelia iš miego gėrėtis naujomis gamtos malonybėmis.
Iš Aluštos eina vingus kelias link Čatirdago. Keleivis užkopia ant pačios kalno viršūnės, čia visa Krymo grožybė atsidaro jo akim, bet ji negali jo nuraminti. Jis kreipiasi Lietuvon ir skundžiasi ant savo numylėtinės, o slaptingoji Čatirdago tyla lyg kad pritaria jo aimanavimui. Kaip Bachčisarajuje nuliūdimui ieškojo vaisto prigimties vaizdų sūkuryje. Žaibingai perjodamas Baidarų klonį, taip dabar „jojikas arklio kojoms skiria savo protą”. Drauge su Mirza raitu galvatrūkiais skrenda Čufut-Kalės ir Kikineiso kalnais bei skriodėmis23 , uolomis ir jų prarytimis. Nauji reginiai ir pavojai išblaško nusiminimą. Dainius stoja ant Balaklavos griuvėsių. Tvirtapilės liekanos vaidina jam visas šalies nelaimes ir čionykščių tautų nelaisvę. Kuo gi yra jo asmeniškas skausmas akyvaizdoje istorinės ir visuomeniškos vergijos?
Nūn jaunas dainius, sulyginęs savo laimės griuvėsius su griuvėsiais tautų, užmiršta asmenišką nelaimę, susiramina24 ir baigia poetišką kelionę ant Ajudago uolos, džiaugdamos skausmais, nes juose tvyro nemirtinosios garbės pradovis; iš tų sielos žaizdų pražydės nevystančios rožės, kuriomis ateitis jį apvainikuos.
Šit trumpai suimtas Krymo sonetų turinys. Dar trumpiau būtų galima pasakyti, kad jie yra kalnuotos Tauridos prigimties ir verpetingo dainiaus sielos gyvenimo veidrodžiu.
*
Dabar atkreipkime akyžvilgį25 į visą Krymo sonetų ciklą, ir pabrėžkime ypatingiausias jų žymes, kurios labiausiai atmuša dailišką poezijos vertę. Mes manome pakelti šias charakteriškos esmės žymes.
Visoje Krymo sonetų poemoje viešpatauja trys elementai — prigimties, historijos ir asmeniškasis; tai visos poemos medega26 .
Prigimtis apsireiškia vasaros vaizduose, vaidinamuose sulig įvairios perspektyvos. Visi jie atsižymi dydžiu ir pilnybe. Šita gamtinė žymė priduoda sonetams daug naujo gražumo. Iki šiol sonetuose tankiausiai27 būdavo aprašinėjama erotiškoji Lauros meilė. Įkirėjo ji visuomenei ir pavirto bemaž į nuobodžiuko pasaką28 . Užuot Lauros, įvestoji sonetuosna29 prigimtis atjaunino juos.
Istoriškasis elementas matyti iš aprašymo akyvesniųjų Krymo praeities vietų, kaip va: iš aprašymo Bachčisarajaus, Potockaitės karsto, Haremo kapinių, Balaklavos.
Įpatiškasis30 elementas pasirodo dainiaus refleksijose ir dar labiau jausmuose. Viešpataujantis jausmas — tai išsiilgimas31 tėvynės, kartais meilužės ir draugų. Tasai jausmas pirmuose sonetuose labai stiprus; sekančiuose gi per malonų prigimties veiksmą vis mažėja, iki galop dainius pasiekia dvasios lygsvarę32 .
Visi trys elementai vartojami taip, kad Krymo gamta ir istorija stovi poeto priešakyje. Jeigu pirmas arba antras elementas apsireiškia ketureiliuose, tai trečiasis pavymu seka trieiliuose. Kai kur gamtos gaivalas tęsiasi per ištisą sonetą, užtat kitur visą sonetą užima refleksija. Tankiausiai vienas elementas aiškina kitą panašumais, kartais gi priešingumais. Auksinė proporcija tarpe šitų dviejų grožybių — idealinės ir prigimtosios — maloniu įvairumu gaivina ir tobulina poeziją. Juo labiaus, kad anie sielos mąstymai taip natūraliai išvedami, tarsi patys savaimi gvildenasi iš gamtos vaizdų ir istorijos faktų bei padavimų, skleidžiasi kaip žiedas iš pumpuro. Be abejo toksai natūralumas — tai aukštos dailės žymė.
Visoje poemoje girdimas patetiškas tonas. Tiktai žymiausios Krymo vietos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai — surinkti ir stipriais žodžiais išreikšti sulig vienodai aukšto tono. Palyginus Krymo Sonetus su jų variantais, matoma, kaip tasai tonas, beredaguojant, vis ėjo stipryn ir tobulyn33 .
Krymo sonetuose randame sujungtą rytietiškosios dailės stylių su vakarų styliumi. Galima pasakyti, kad juose rytietiškas turinys apvilktas europietiška forma. Taip tarp kitko tankiai orientališki žodžiai eilių galūnėse34 suderinti su lenkiškais, marios ir saulėti Krymo laukai nuvarsoti rytų metaforomis, kalnų dydis bei grožis vaidinamu rytų hyperbolėmis.
Pagalios Krymo sonetai atsižymi kalbos vaizdingumu. Mickevičius juose neaprašo Tauridos prigimties, bet ją piešia — iliustruoja. Čia vienoje panoramoje matai uolingas kalnų grandines; tenai šiurpuliai ima, žiūrint į kvėpuojančias kriaušių bedugnes, baugu ir mąstyti, kaip jojikas per jas skrenda raitas ant žirgo; tai vėl gėriesi marių tyluma arba stebiesi gaivalų galybėmis. Tokia prigimties gyvybė tai tikra poezijos plastika.
Tikriausia daidalio35 žymė yra sugebėjimas įkvėpti siela veikalan taip, kad savo jausmus suteikti skaitytojams. Toksai dailės magiškumas Krymo sonetuose Mickevičiui pilnai pavyko. Juose jaučiame ką įkvėptas poetas, rašydamas jautė. Pavyzdžiui: skaitydami XI ir XII sonetus gėrimės prigimties ramybe, XV ir XVI gi viešpataujantis narsingumas sukelia pavojų ir drąsą.
Visos šitos estetiškos žymės taip yra sukrautos į vieną epiškai-lyrišką Krymo sonetų poemą, jog rodos nieko negalima pridėti nei atimti, nesuardžius proporcijos ir neužkenkus grožiui. Šitose žymėse tat ir tvyro ypatinga veikalo grožybė.
*
Krymo sonetai daug sveria36 A. Mickevičiaus veikaluose ir lenkų literatūroje. Jie stovi tarp apatiškosios dainiaus lyrikos ir Konrado, nuo kurio savo poetišką talentą aukoja tėvynės reikalams.
Krymo sonetuose pilnai apsireiškia37 jau subrendęs dainiaus talentas. Jaunystės veikaluose Mickevičius parodė galingą talentą, tečiaus dar tasai talentas nebuvo pilnai išsiplėtojęs38 . Krymo gi sonetuose kiekvienas išsireiškimas liudija įsitikėjimą 39 savimi bei individuališkumą. Ypatingai dainiaus talentas Krymo sonetuose apsireiškia gerame orientališkojo styliaus pritaikyme, taip pat natūrališkame sausumos bei marių aprašyme. Tos dvi Krymo sonetų žymės pasirodo ir kituose vėlyvesniuose Mickevičiaus veikaluose.
Be to Krymo sonetuose pastebime žymų poetiškosios technikos pažangumą. Klasikai prikaišiodavo romantikams niekinimą ir gadinimą poezijos formų. Mickevičius gi išsirinko sunkiausiąją romantizmo formą — sonetą ir ją pavyzdingai apdirbo; tuo jisai puikiai atrėmė klasikų užmetimus40 . Poetiškoji technika, ypatingai gi eilių atliepimas Krymo sonetuose pasiekė tobulybę, kuria ir vėlesniuose savo veikaluose Mickevičius atsižymi. Teisingai tat jisai galėjo pavadinti save „rimų viešpačiu”.
Krymo sonetai lenkų raštijoje turėjo didelę įtekmę41 . Jie sugrąžino pagarbą apleistai ir beveik užmirštai soneto formai lenkų poezijoje, jie taipgi nutiesė kelią į lenkų raštiją orientališkam eiliavimui ir poetiškam prigimties aprašymui. Todėl teisingai Brtickueris sako; „Ir vėl lenkų poezijai susyk naujos atsidarė sritys. Tai tinka ne vien pačiam sonetui, nors ir jisai jau XVI ir XVII amžiuose auklėjamas, dabar išnaujo atgaivintas, ir užuot siaubiančios balladomanijos įvedė sariojančią42 sonetomaniją, ypač suteikė lenkams suvisai naują orientalizmą. Šisai užima Krymo sonetuose žymią vietą... Taip Krymo sonetai buvo obalsis43 lenkų literatūroje į orientalizmą; patsai poetas dar turėjo ant to aukuro šilti, prie kurio vėl spraudėsi sekėjai Chodžko, Witwicki ir k.”
Dar didesnę rolę44 lenkų literatūroje atlošė gražiai aprašytoji Krymo sonetuose prigimtis. Klasikų poezija maža paisė prigimties. Tiktai romantizmas, kuriame jausmai greta, dažnai net prieš protą, reikalavo savo teisių, pradėjo gerbti prigimtį. Mickevičiaus genijus ir šiuo atžvilgiu tiesė kelią. Prigimties vaizdai, kuriuos jisai Krymo sonetuose nuvarsavo, daugelį nustebino ir pritraukė. Pabudo lenkų literatūroje prigimties pamėgimas.
Krymo sonetai tapo pavyzdžiu tos rūšies poezijai ne tiktai lenkų, bet ir kitų tautų literatūroms; tai liudija tų sonetų vertimai į daugelį kalbų, ypačiai slaviškųjų.
M. G.
Adomui Mickevičiui
Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!
Tu milžino siela tėvynę mylėjai,
Aukodamas save liuosybės45 idėjai,
Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui46 .
Deja, pats po jungu47 gyvenimo kietu,
Palaiminti laisve tautos negalėjai,
Bet misijos tavo tebėr48 pasekėjai,
Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.
Garbė tau Lietuva, kad išdavei49 vyrą,
Kuris ant milijonų širdžių50 viešpatauja;
Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą?
Tai žvaigždės pasėtos mūs51 Genijaus sauja52.
Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą
Atskleidžia senovę, ainiams53 pranašauja.
Akermano tyrai54
Įplaukiau į erdvy bę sauso okeano;
Vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas55:
Per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,
Irstaus56 tarp koralinių57 salučių bužano58 .
Jau blysta oras, niekur kelio nei kurhano59 ;
Stebiuos dangun60 : ten svinda debesys auksuotas,
Ten žvėrinės61 išaušęs vyzdis spinduliuotas...
Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!
Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia.
Jų nepasiektų smarkios sakalinės62 akys;
Girdžiu, kur ant žolelės supasi plaštakis,
Kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia...
Pratįso mano klausas63 , ar nepasikakys64
Gandų iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia!
Marių tyla
Ant Tarkankuto aukštumos
Paviljono 65 kasnykas66 vos krustels nuo vėjo,
Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:
Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė67,
Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.
Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.
Snaudžia ant nuogų karčių68; laivo apatinė
Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;
Nurimo marininkai69, minia suklegėjo.
O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų
Polipas70 dugne miega, kada dangus graudžia,
O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.
Mintie! Tavo gilybėj hidra71 atminimų
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,
O kad širdis nurimus, nagus jon72 suleidžia...
Mareivystė73
Ūžmas didesnis, marių vaidinas baidyklės74,
Laivininks75 aukštyn ropia ir ore pasviro,
Išsitiesė kaip ilgas, tarytum pastiro,
Lyg tykodamas voras iš savo sėdyklės76 .
Vėsula! Dūksta laivas, žąslus šalin trenkia,
Skenda putų pusnynuos, voliojasi, narsto,
Kelia sprandą, pamynė bangas, dangų varsto,
Kakta debesius skaldo, sparnais vėjus lenkia.
Mano siela kaip stiebas dausomis77 lekioja,
Pujoja vaidentuvė78 lyg kasa šių burių,
Rykauju su linksmuoju keliauninkų būriu;
Ištiesiu rankas, puolu ant krūties laivinės79,
Rodos, bestumiu laivą pajėga krūtinės80:
Malonu man! Gaivu! Kaip paukščiui, kurs skrajoja!
Audra
Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo
Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;
Jau lynas paskutinis mareiviams81 ištrūko,
Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo.
Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko
Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo
Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,
Lyg karžygys įbingęs82 mūsų laivop niūko.
Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,
Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,
Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.
Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus83 graužė,
Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,
Ar melsties84 moka, ar bent tarp draugų gal mirti.
Kalnų reginys iš kozlovo tyrų
Keleivis ir Mirza
KELEIVIS
Ten?... Ar Allahs pastatė siena marias ledo,
Ar angelams sostinę iš debesio pilko?
Ar ketvirtžemio85 mitrus86 Divai87 čion suvilko,
Kad žvaigždžių karavanos88nepraleistų vado?...
Viršukalniai liepsnoja! Gaisras Carogrado!89
Ar Allahs90, kad tamsybė chilatu91 iš šilko,
Skriejančius po gamtjūrą92 pasaulius apvilko,
Tą žibintą užkorė tarp dangaus apvado93?...
MIRZA94
Ten? Buvau: žiema tūno; ten snapai šaltinių
Ir upių gerklės iš jos lizdo gurguliuoja;
Pūstelėjau, iš mano burnos sniegas krito;
Žengiau aukščiaus erelių kelių padausinių95,
Kur debesių lopšiuose griausmai snūduriuoja,
Kur ant mano turbono96 vien žvaigždė tebšvito:
Tai Čatirdagas97!
KELEIVIS
Aa!!
Bachčisarajus98
Dar didžiulė, tuščia jau Girajų vietovė!
Bašų99kaktomis šluotos riokso kiauros angos,
Kambariuose, kur žaidė ant suolų gulovė,
Šokinėja skėreliai100 ir gyvatė rangos.
Langais įvairiavarsiais tik vijoklės101 spangos
Lipa ant kurčių sienų paveldėt gerovę
Chanų102, kurią jau amžių nusariojo bangos
Ir skelbia Baltazaro103 rašmenimis „GRIOVĖ”.
Viduj salės paminklas stovi marmorinis:
Tai fontana haremo imtinę gerbia
Ir perlų ašaromis per dykumą šaukia:
Kur esate, o meile, galybe ir garbe?
Jūs turit amžinuoti, šaltinis greit plaukia;
Vai gėda! Jūs išnykot, o liko šaltinis...
Bachčisarajus naktį
Skirstosi iš džamijų 104 dievuotųjų105 minia,
Izano aidas dingsta pavakarį tylų;
Paraudo susigėdus aušra nuo šviesylų106,
Gaisus nakties karalius kopia į gūžynę107.
Jau žibintuvai žvykso po dangaus tuštynę;
Tarp jųjų plūkuriuoja vienas debesylų,
Kaip snaudžianti didžgulbė 108 po ežerą vylų109,
Jos sparnai paauksuoti, krūtis sidabrinė.
Čia kipariso110 ūksmės111 ir menaro tįso,
Toliaus aplink granitų milžinai juoduoja,
Lyg šeitonai susėdę divone112 Ebliso113
Po tamsumos pamarške114; kartais sužaibuoja
Kibirkštis ant viršūnės, ir vytim Fariso115
Miegantį dangaus mėlį116 švyst-švyst sidabruoja.
Potockaitės karstas117
Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos118 Krymo,
Suvytai 119 radastėle120! Tavo valandėlės,
Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės121,
Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.
Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių122 skliautimo123,
Kodrin124 gi ant to kelio spindi tos akelės?
Ar žvilgys125 pirm neg geso nuo šaltos žemelės,
Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo126?
Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;
Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.
Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,
Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,
Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,
Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.
Haremo127 kapinės128
Mirza keleiviui
Čia jaunutėles kekes iš meilės vynyno
Imta Allaho skobniui129. Čia perlės130 rytinės,
Laimės jūroj pagautos, nūn rojaus imtinės,
Prieglobstyj amžinatvės, ilsis ant kapyno.
Jas visos malonybės apleido laikinės131;
Tiktai šaltas turbonas132 žvilga ties gėlyno,
Lyg šešėlių bunčiukas133ir ant akmens gryno
Raidės, giauro134 išdrožtos, tebspinkso vardinės.
O jūs, Edeno135 rožės! Pas tyrąją srovę
Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,
Amžinai prieš netikių 136 užslėptos daugovę.
Nūn žvilgys137 svetimžemio teršia tą vietovę...
Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo
Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.
Baidarai138
Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais139 žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.
O kad putotas žirgas neklauso vytinio140,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos141,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.
Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną142;
Išsipūtus atkriokia pas krantą143 juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,
Vilnis ant galvos trūksta, žioklė 144 aprakina;
Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,
Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą145.
Alušta146 dieną
Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,
Ryto šnabžda namazas147 po aukso dirvonus,
Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,
Lyg Kalifų148 rožančiaus rubiną-granatą149150.
Žydi pieva varsingoms151 gėlėmis ripuota,
Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,
Briliantų sparnyčiais padangę dabina;
Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.
O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,
Verda blaškoma marė ir skandina žemę;
Jos ūžmuos152 šviesa groja, kaip rainio akyse,
Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,
O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,
Ir maudosi žaginė153, ir gulbės baltuoja.
Alušta naktį
Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;
Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja154,
Trūksta155, škarlato156 sroves palieja ir gęsta;
O bastus 157 keliauninkas klausos, žvalginėja.
Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,
Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;
Gėlių kvapsniai158 prabilę, it muzika klęsta —
Širdin159 slaptingai kalba, girdo nelytėję.
Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:
Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,
Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!
Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!
Ant susnūdusių vokų vos miegas užkrinta,
Vėl akies kibirkštimi keli prie mielumo.
Čatirdagas
Mirza
Drebėdams musulmonas tau pėdas bučiuoja,
Kryminio laivo stiebe, didis Čatirdage!
Pasaulio minarete! Kalnų Padišache160!
Tu aukščiausias viršūnes pamušęs po koja,
Lyg Gabrielius161, kurs rūmą Edeno daboja162,
Sėdi prie dangaus vartų; iš baimės patrakę163
Janičarai164 — grausmingi debesiai prarakę165 —
Tau skraistę ir turboną žaibais adiniuoja166.
Mums ar kaitina saulė arba miglos temia,
Ar žiogai javus kerta, ar giauras mus tremia,
Čatirdage, tu kurčias ant mūsų kentimų,167
Tarp dangaus ir pasaulio lyg drogmans168tvėrimų169,
Paklojęs visą gamtą — gyviją ir žemę,
Vien beklausai, ką Allahs kalba prigimimui.
Keleivis
Šalis turtų bei grožio štai po mano pėda,
Ties galva dangus giedras, šalyp170 dailios lytis171;
Kodėl sielą vilioja tolimosios sritys
Ir — deja! Juo nutolęs laikas širdį ėda?
Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,
Neg Baidarų lakštutės, Salgiro172 mergytės,
Linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,
Neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.
Taip toli! Taip įvairios vilyklės173 masina!...
Kam gi sklaidus svajoju nuolatai merginą,
Kurią dienų jaunystėj taip įsimylėjau?
Ji brangioj tėviškėje, kurią pralaimėjau,
Kur jai primena viskas jos širdies rinktinį174,
Mindama mano ženklus ar bent mane mini?...
Kelias ties Čufut-Kalės175 pakriaušiu
Mirza ir Keleivis
MIRZA
Pasimelsk, leisk pavadį, užsigrįžk, varguoli;
Čia jojikas arklio kojoms skiria savo protą176.
Bingus177 arklys! Matai, kaip žvalgo skrodės178 plotą?
Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė ton-pus šuolį,
Ir kabo. — Nežiūrėk ten! Tenai vyzdžio179 puolį
Neatmuš Al-Kairo180 versmakė181 giedrota;
Ir ranka ten nerodyk, ranka neplunksnota;
Ir minties ten neleiski, nes bedugnės guoly
Kaip inkaras iš valties metamas in gylę182,
Perkūnu kris, bet marių gelmės niškakėjęs183,
Vaitį apvers ir stačiai nugrumzdės į žiotis.
KELEIVIS.
Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę
Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs —
Žmonių kalba negali tatai184 išgiedoti.
Kikineiso kalnas
Mirza
Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,185
Tai marė. Paukštis-kalnas186, perkūno nušautas,
Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,
Metė stiebines187 plunksnas plačiau negu skliautas,
Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.
Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas
Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.
Aure ugnies kasnykais188 plykstelėjo skriautas189,
Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;
Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs190 joju;
Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų191
Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,
Tai bus mano kaupokas192, ir tu pabandysi;
Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.
Balaklavos pilies griuvėsiai193
Šitie mūrai, sulūžę į grioves194 pakriaušes,
Puošė tave ir gynė, Kryme nedėkingas!
Dabar kiurkso ant kalnų lyg didžiulės kiaušės195 ;
Juose kirminas bręsta bei žmogus nuodingas.
Lipkime ant bokštelio. Štai spokso išaušęs
Raštas ant erbo196; vardas gal rykio197 grausmingas,
Kurs baugino kariją, nūnai pasišiaušęs,
Vynlapiu apsigaubęs lyg vabzdys niekingas.
Čionai198 kaldavo graikas atenišką dabą.
Čia italas mongolams199 geležis atmėtė,
Ir mekkietis200namazą201 būdavo nyniuoja.
Šiandien kovai joudsparniai skrieja apie202 grabą,
Lyg pilyj203, kurią maras visiškai išvėtė,
Vėluvos204 gedulingos bokštuos plevėsuoja.
Ajudagas
Mėgstu ant Ajudago rymodams matyti,
Kaip putojančios bangos verpetais205 puškuoja,
Bei sidabro vainikais juosia marių srytį,
Ir tarsi vaivorykštės aplinkui ratuoja,
Atsimuša į seklių206, sekliaus išblaškyti,
Lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,
Paveldėtų sausumą, tečiaus207 nuvaryti,
Vėl kiaukerus208, koralus ir perlus tebšluoja.
Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje
Kensmas209 dažnai sujudin vėsulas grumzdingas,
Bet sveikamjam pakėlus bard’ną210211 įkvėpimo,
Anas be blėdies212 žūva gelmėj užmiršimo,
Ir už save palieka giesmes nemirtingas,
Tavo garbei vainiką nupint ateityje.
Vanagas213
Ant Kikineiso viršūnės
Bėdinas214 vanagėlis! Jį audra pastvėrė
Ir į svetimą šalį toli nugabeno;
Su vėtromis kovodams, čionai atplazdeno,
Tarp žmonių ant šio stiebo sparnelius pasvėrė.
Nurimk! Čia piktoms rankoms tavęs neapspęsti!
Tikras tarsi ant miško šakos betupėtų.
Jisai svečias, Giovanna — kas svečią nudėtų,
Jeigu mariomis plaukia, tebijos215 paskęsti.
Atmink mano, atminki savo prityrimą216;
Tu gyvenimo marėj217 — jau mačius baidyklių218,
Ir mane audra trėmė į klastus vilyklių219.
Kam tie meilūs žodeliai vilbina220 likimą?
Būdama pavojinga221, dar ieškai mąsyklių222...
Simeiso divas223
Tenai, kur Krymo Simeis224 akyvas225,
Iškėlęs galvą, žiūri į Euksiną;
Tenai, kur marios, lyg sidabras gyvas,
Tolydžio kruta, vilnimis masina226;
Tenai didžiulė tvyla227 uola — Divas.
Jį bangos graužia, vėsulai228 skandina,
Tačiau bestovi tvirtas- amžinyvas229,
Lyg Kaf-kalnynas, kurį Dievai gina.
Sonetai, jūs tai esat tas paminklas!
Tiktai tvirtesnis neg230 anas uolinis,
Ir amžinesnis neg pati Juodmarė.
Grožybė 231 jūsų — tai tikriausias ginklas,
Kurio joks kardas nepasieks laikinis232,
Nes mūzos dailę jumyse uždarė.
M. G.
Przypisy:
1. prilankiųjų — palankių, gerai vertinančių. [przypis edytorski]
2. išvirš — iš anksto. [przypis edytorski]
3. visuotinajai — dabar: vistuonei. [przypis edytorski]
4. simpatijai — palankumui. [przypis edytorski]
5. pasiganėdinimo — pasitenkinimo. [przypis edytorski]
6. sykiu — kartu. [przypis edytorski]
7. pagalios — pagaliau. [przypis edytorski]
8. žymes — bruožas, požymis, pėdsakas. [przypis edytorski]
9. prieblindžio marška — metaf.: vakaro prietemos paklodė. [przypis edytorski]
10. bastuoklis — klajoklis. [przypis edytorski]
11. išsiilgimą — ilgesį. [przypis edytorski]
12. įtempė girdą — atidžiai klausė; girda - klausa. [przypis edytorski]
13. išsiilgusio — kupino ilgesio. [przypis edytorski]
14. omenyje — čia: atmintyje. [przypis edytorski]
15. tečiaus — tačiau. [przypis edytorski]
16. gaivalas — gyvis, padaras. [przypis edytorski]
17. užganėdinęs — patenkinęs. [przypis edytorski]
18. akyvumą — įdomumą. [przypis edytorski]
19. ant visados — visam laikui. [przypis edytorski]
20. L. D. K. — Lietuvos didysis kunigaikštis. [przypis edytorski]
21. pergalėjęs — dabar: nugalėjęs. [przypis edytorski]
22. apykaimija — tam tikra apylinkė, parapija. [przypis edytorski]
23. skriodė — vandens išneštas griovys ar duobė. [przypis edytorski]
24. susiramina — dabar: nusiramina. [przypis edytorski]
25. akyžvilgį — dėmesį; nukreipkime žvilgsnį. [przypis edytorski]
26. medega — čia: turinys. [przypis edytorski]
27. tankiausiai — daugiausiai, dažniausiai. [przypis edytorski]
28. pavirto bemaž į nuobodžiuko pasaką — dabar: pavirto nuobodžiuko pasaka. [przypis edytorski]
29. sonetuosna — dabar: sonetuose. [przypis edytorski]
30. įpatiškasis — ypatingas. [przypis edytorski]
31. išsiilgimas — ilgesys. [przypis edytorski]
32. lygsvarę — pusiausvyrą. [przypis edytorski]
33. vis ėjo stipryn ir tobulyn — darėsi stipresnis ir tobulesnis. [przypis edytorski]
34. galūnėse — čia: pabaigose. [przypis edytorski]
35. daidalio — dailininko, dailiadarbio. [przypis edytorski]
36. daug sveria — čia: daug reiškia. [przypis edytorski]
37. apsireiškia — pasireiškia. [przypis edytorski]
38. išsiplėtojęs — čia: išsiskleidęs. [przypis edytorski]
39. įsitikėjimą — pasitikėjimą. [przypis edytorski]
40. užmetimus — priekaištus. [przypis edytorski]
41. įtekmė — įtaka. [przypis edytorski]
42. sariojančią — niokojančią. [przypis edytorski]
43. obalsis — čia: nusigręžimas. [przypis edytorski]
44. rolę — vaidmenį. [przypis edytorski]
45. liuosybė — laisvė. [przypis edytorski]
46. svietui — pasauliui. [przypis edytorski]
47. jungas — našta. [przypis edytorski]
48. tebėr — trump. : tebėra. [przypis edytorski]
49. išdavei — pagimdei. [przypis edytorski]
50. ant milijonų širdžių — šnd.: milijonui širdžių. [przypis edytorski]
51. mūs — čia: mūsų. [przypis edytorski]
52. sauja — delnai ir pirštai sudėti taip, kad galima būtų ką paimti, pasemti. [przypis edytorski]
53. ainiams — palikuonims. [przypis edytorski]
54. tyrai — vok. Steppen, slav. stepy, cmenu. Herodotas V metašimtyje Kristui negimus ir kiti vėlyvesni graikų ir rymėnų rašytojai mini Pietų Rusijoje ūpę Ƭύρας (variantai Ƭύρης, Ƭύρις) ir ant jos kranto miestą to pat vardo. Ammiano raštuose apie 590 metus po Kristaus užgimimo šita upė pirmą kartą vadinta Danastris, dabar Dniestras. Anot Nesselmano toji pat upė buvusi lietuvių vadinama Tyrulė. (Mitteilungen d. Lit. lit. Gesell. I, 322), Aplinkiniai gyventojai anot Herodoto liudijimo vadinęsis Ƭυραϊται. Strabono (gimė apie 66 m. prieš Kristų, mirė apie 24 m. po Kristaus) ir Ptolemėjaus (gyveno vidur-antro metašimčio Kristui užgimus) laikais Trakų tautelė gyvenusioji rytų linkui nuo upės Tyro buvo vadinama Ƭυραγέται, Ƭυραγγέται. Iš to, rodos, aišku, kad jau tuomet aname krašte būta žodžio tyras, regimai, reiškiančio tą pat, ką šiandien stepai, todėlei vertime vartojame žodį tyrai. Gyvoji lietuvių kalba šitą mūsų išvedimą patvirtina. Tyrelis — Šiaulių apskr. (Kauno gub.) reiškia pelkes, plačias ilgas lygmes, žemas vietas, apaugusias samanomis ir kerpėmis, tankiai uogomis, kaip mėlynės, vaivorės, bruknės, spangės, avietės, tik reta kur medeliais. Vietomis pasitaiko ežerėliai tai ypatinga, kad juose lyg kas kaukia, ūžia, tarpais niekad neužšąla. Manoma, juos turint požeminį vienijimos su kitais kur ežerais. Tyreliuose daugybė veisiasi gervių, laukinių žąsų, ančių, ir įvairių kitų paukščių. Ką Šiaulių apskričio Gruzdžių, Šakyno, Kruopių Joniškės, Žagarės parapijose žmonės vadina tyreliu, tai apie Gaidę Ežerėlių apskrityje (Kauno gub.) vadinama trakai, trakeliai, kurie tečiaus biškį už anuos aukštesni ir kai kur ariami. Be to plg. Tyruliai, dvaras Kražių valsč., tyrlaukiai, tyrimė ir k. ž. [przypis tłumacza]
55. luotas — iš medžio išskobtas laivelis, valtis. [przypis edytorski]
56. Irstaus — trump.: irstausi. [przypis edytorski]
57. koralas — yra tai kalkinės medžiagos krovinys, padarytas, taip vadinamų, gyvakrūmių gyvulėlių. Prie tų gyvakrūmių priguli ir polipai. Labai dažnai iš tokių krovinių pasidaro mariose salos. [przypis tłumacza]
58. bužanas — Ukrainoje ir Paberėžyje bužanais vadinami dideli žalvos krūmai; jie, vasarą pražydę, maloniu įvairumu puošia lygumas. [przypis tłumacza]
59. kurhanas — kapavietės rūšis, pilkapis. [przypis edytorski]
60. dangun — dabar: į dangų. [przypis edytorski]
61. žvėrinė — Senovės lietuviai aušrinę vadindavę, anot Kuršaičio, žvėrine, t. y., žvėrinė žvaigždė, nes jai tekant, pradedą vilkai medžioti. Tokios žvaigždės žvėrinės buvo pas lietuvius kelios: didžioji žvėrinė — Jupiteris arba Saturnas, mažoji žvėrinė — Marsas. (sk. Э. Вольтерь. Литовский Катехизись Н. Даукши.С.-Петербургь. 1886. „Западно-русское свидетельство о литовских богах” p. 177. ) [przypis tłumacza]
62. sakalinės — sakalo. [przypis edytorski]
63. Pratįso mano klausas — man beklausant. [przypis edytorski]
64. ar nepasikakys — ar nepasigirs. [przypis edytorski]
65. paviljonas — statinys, čia: pastato reprezentatyvioji dalis. [przypis edytorski]
66. kasnykas — kasininkas, kaspinas. [przypis edytorski]
67. žieduotinė — sužadėtine. [przypis edytorski]
68. karčių — vėzdas, lazda. [przypis edytorski]
69. marininkai — jūreviai. [przypis edytorski]
70. polipas — yra tai namų gyvūnas panašus į augalą. Jų daugybės gyvena krūvon susimetę ir suaugę vieni su kitais. Polipai turi kietą apvalkalą, panašų į kalkakmenius, iš kurių pasidaro koralai. [przypis tłumacza]
71. hidra — tai labai nuodinga marių gyvatė, turinti plokščią plaukimui uodegą. Hidros veisiasi Indijos vandenyne ir jo pakraščiuose. [przypis tłumacza]
72. jon — į jį. [przypis edytorski]
73. mareivystė — jūreivystė. [przypis edytorski]
74. baidyklė — šmėkla. [przypis edytorski]
75. laivininks — jūreivis. [przypis edytorski]
76. sėdyklė — sėdynė. [przypis edytorski]
77. dausos — padangė. [przypis edytorski]
78. vaidentuvė — vaizduotė. [przypis edytorski]
79. ant krūties laivinės — ant laivo krūtinės. [przypis edytorski]
80. pajėga krūtinės — krūtinės jėga, energija. [przypis edytorski]
81. mareiviams — jūreiviams. [przypis edytorski]
82. įbingęs — įsigalėjęs. [przypis edytorski]
83. juojaus — jo. [przypis edytorski]
84. melsties — dabar: melstis. [przypis edytorski]
85. ketvirtžemis — ketvirtadalis žemės (rutulio). [przypis edytorski]
86. mitrus — čia: mūrus. [przypis edytorski]
87. Dlv’al — sulyg senobinės persų mitologijos piktosios dvasios, kitados viešpatavusios ant žemės, paskui angelų ištremtos, dabar gyvenančios ant pasaulio parubės už kalno Kaf. [przypis redakcyjny]
88. karavanas — arab. kervan — Rytų krašte keliauninkų draugija, susidedanti iš pirklių, maldininkų ir kitų keliautojų. [przypis tłumacza]
89. Viršukalniai liepsnoja... — Saulei nusileidus, dar kai kurį laiką Čatirdago viršūnės išrodo tarsi ugnyje, nuo atsimušančių į jas saulės spindulių. [przypis tłumacza]
90. Allahas — arabų ž. — Taip mahometonai vadina Dievą. [przypis tłumacza]
91. chilatas — vadinama pagarbos skraistė, sultono teikiamoji aukštiems viešpatijos valdininkams [przypis redakcyjny]
92. gamtjūra — gamtos jūra. [przypis edytorski]
93. apvadas — aplink ko einantis kelias. [przypis edytorski]
94. Mirza — persų ž. — jeigu stovi prieš vardą, tai reiškia ponas, o jeigu po vardo, tai — kunigaikštis. [przypis tłumacza]
95. kelių padausinių — kur nesimato kelių. [przypis edytorski]
96. Turban — turkų ž. — taip rytiečiai vadina vyrų galvos apdangalą, susuktą iš ilgos skaros. [przypis tłumacza]
97. Čalirdagas — aukščiausias Krymo retežyje kalnas pietų krašte, iš tolo beveik 200 varstų iš visų pusių matomas paveiksle didintėlio mėlsvos varsos debesio. [przypis redakcyjny]
98. Bachičisarajus. — Dauboje, kalnų vainiku apsiaubtoje, yra miestas Bachčisarajus, kitkart Girajų, Krymo Chanų, sostinė. [przypis redakcyjny]
99. baša — paša, Turkijos ir Egipto pareigūno titulas senovėje. [przypis edytorski]
100. skėreliai — laumžirgai. [przypis edytorski]
101. vijoklės — vijokliai. [przypis edytorski]
102. €han’as — totor. ž. Taip vadinama totorių viešpačius. [przypis tłumacza]
103. Baltazaro raidas — „Tąją valandą pasirodė pirštai, lyg žmogaus rankos, rašančios prieš žibintuvą ant sienos karaliaus svetainėje, o karalius (Baltazaras) žiūrėjo į rašančios rankos sąnarius. (Danieliaus Pranašystė. V. 5, 25–28). [przypis redakcyjny]
104. džamija — Mesdžid arba džami — yra tai paprasti mečetai, mahometonų bažnyčios. Jų kampuose iš lauko esti laibučiai, dangun išbėgą kuoreliai, vadinami minaretais bei menarais. Šituos pusiau liemenį perjuosia galerija vardu šurfe, iš kurios muezzinai, t. y. garsintojai, kviečia žmones melstis. Tas iš galerijos giedamasis šauksmas vadinasi izan. Penkis kartus per dieną paskirtomis valandomis girdėti izanas nuo visų minaretų, o grynas-skardus muezzinų balsas maloniai skamba muzulmonų miestų padangėje, ypač jog ten, nebvažinėjant ratais, rami viešpatauja tyluma. (I. Senkowski. Collectanea T, II p. 66). [przypis redakcyjny]
105. dievuotojas — dievotas, pamaldus žmogus. [przypis edytorski]
106. šviesylas — šviesulys. [przypis edytorski]
107. į gūžynę — pas mylimąją. [przypis edytorski]
108. didžgulbė — didžioji gulbė. [przypis edytorski]
109. vylų — viliojantį. [przypis edytorski]
110. kiparisas — amžinai žaliuojantis šiltųjų kraštų medis. [przypis edytorski]
111. ūksmės — pavėsis. [przypis edytorski]
112. Divan — pers., daivan arab. — Rytuose reiškia vastybės tarybą, taipgi eilių rinkinį. Pas mus reiškia kilimą arba kaurą. [przypis tłumacza]
113. Eblisas — arba Iblis taipgi Garazel reiškia Liuciferį pas mahometonus. [przypis redakcyjny]
114. pamarškė — palapinė. [przypis edytorski]
115. Farisas — karžygys, pas arabus-beduinus. [przypis redakcyjny]
116. mėlis — mėlynumas. [przypis edytorski]
117. Potockaitės karstas. — Netoli Chanų rūmų tebėr kapinės, rytų skonyje statytos, su apskritu kaupu. Krymo liaudyje užsiliko pasaka, būk šį paminklą pastatęs Kirym-Girajus savo meilužei, belaisvei lenkei iš Potockių namo. Autorius moksliškai iš gražiai parašytos „Kelionės po Krymą”, Muravjev-Apostolas sako, kad toji pasaka esanti be pamato, ir kad tame rakšte esanti palaidota tūla gruzinaitė. Nežinome kuo jis remia savo nuomonę; nes užmėtinėjimas, būk totoriai vidur aštuonioliktojo amžiaus nebegalėję taip lengvai Potockių merginų grobti ir gabentis, neturi pagrindo. Žinomi pastarieji kazokų maištai Ukrainoje, kur nemaž buvo suimta žmonių ir parduota kaimynams totoriams. Lenkijoje daugel yra aukštesnės kilmės šeimynų Potockiais vardu, ir paminėtoji imtinė ne būtinai turėjo prigulėti prie garsiųjų Huraaniaus tėvūnų, kurie mažiau kentėjo nuo totorių ir kazokų. Iš liaudies pasakos apie Bachčisarajaus grabvietę rusų dainius Aleksandras Puškinas ypatingu savo talentu parašė apysaką — „Bachčisarajaus Fontana”. [przypis redakcyjny]
118. linksmuos sodnuos — linksmuose soduose. [przypis edytorski]
119. Suvytai — nuvytai. [przypis edytorski]
120. radastėlė — džiaugsmas. [przypis edytorski]
121. plestekėlė — dabar: plaštakė, drugys. [przypis edytorski]
122. žiemė — mėlynai žydinti darželių gėlė. [przypis edytorski]
123. skliautimo — čia:dangaus. [przypis edytorski]
124. Kodrin — Kodėl. [przypis edytorski]
125. žvilgys — žvilgsnis. [przypis edytorski]
126. išsilgimo — ilgesio. [przypis edytorski]
127. Haremas — arabų ž. — Taip vadinami namai,kur gyvena turkų moterys. [przypis tłumacza]
128. Haremo kapai — Gražiame sodne tarp morvamedžių ir išbėgusių popelių stovi Chanų ir Sultonų, jųjų žmonų ir giminių karstai iš baltojo marmoro... Arti tos vietos dviejose trobose guli sumesti be tvarkos grabai; kitados jų būta gražiai papuoštų, šiandien kiokso nuogos lentos ir juodos skaros. [przypis redakcyjny]
129. skobnis — senovinis stalas. [przypis edytorski]
130. perlė — kitaip žemčiūgas — yra tai sukietėjęs šviesus sidabrinės spalvos tvaras panašus į apskritą grūdą, randamas tūlų kiaukerų viduryje. Būdamos labai gražios ir žėrios, perlės yra dideliai branginamos ir vartojamos kaipo papuošalas. [przypis tłumacza]
131. laikinės — laikinos. [przypis edytorski]
132. šaltas turbonas žvilga... — Muzulmonai stato ant vyrų ir moterų grabų akmeninius gaubtuvus, abejai lyčiai kitokio pavidalo. [przypis redakcyjny]
133. bančiukas — turkų kareivijos garbės ženklas. [przypis tłumacza]
134. giauras — reiškia netikėlį. Taip muzulmonai vadina krikščionis. [przypis redakcyjny]
135. Edenas — žydų žod. — reiškia rojų, linksmybių vietą. [przypis tłumacza]
136. netikis — netikėlis. [przypis edytorski]
137. žvilgys — žvilgis, žvilgsnis. [przypis edytorski]
138. Baidarai — graži pakalnė, kuriąja važiuojama linkon pietinio Krymo kranto. [przypis redakcyjny]
139. galvatrūkčiais — labai greitai, smarkiai. [przypis edytorski]
140. vytinio — iš vytelių pintas lankstus botkotis. [przypis edytorski]
141. regyklos — vaizdai. [przypis edytorski]
142. Euksinas — iš graik. Πόυτος εΰξειυος, dabar vadinama Juodosios marės. [przypis tłumacza]
143. pas krantą — dabar: į krantą. [przypis edytorski]
144. žioklė — čia: chaosas. [przypis edytorski]
145. Katarakta, graik. καταράκιης — vandenkritis, vandens sukurys. [przypis tłumacza]
146. Alušta — viena gražiausių Krymo vietų. Ten jau šiaurių vėjai niekad nesiekia ir keleivis dažnai lapkrityje ieško pavėsio po dideliais dar žaliais riešutų medžiais. [przypis redakcyjny]
147. namazas — musulmonų religinė apeiga. [przypis edytorski]
148. Kalifas (arabų ž.) — turkų sultono, kaipo mahometonų viršininko titulas. [przypis tłumacza]
149. rubinas ir granatas — brangūs akmenys raudonos spalvos. [przypis tłumacza]
150. Lyg Kalifų rožančiaus rubiną — granatą. — Muzulmonai meldžias ant rožančių, kuriuos žymesnieji vartoja susielintus iš brangiųjų akmenėlių. Mormedžiai ir granatai, gražiais raudonuodami vaisiais, puikiai dabina visą pietinę Krymo užuolanką. [przypis redakcyjny]
151. varsingoms — spalvingomis. [przypis edytorski]
152. ūžmas — ūžimo garsas, ūžesys. [przypis edytorski]
153. žaginė — rąstas neapkapotomis šakomis. [przypis edytorski]
154. pasaulių švietėja — čia: saulė. [przypis edytorski]
155. Trūksta — sudūžta, suskyla. [przypis edytorski]
156. škarlatas — purpuras. [przypis edytorski]
157. bastus — klajojantis. [przypis edytorski]
158. kvapsniai — aromatas. [przypis edytorski]
159. Širdin — čia: širdžiai. [przypis edytorski]
160. Padišachas — Turkijos sultono titulas. [przypis tłumacza]
161. Lyg Gabrielius. — Palieku Gabrieliaus vardą, kaipo visiems žinomą; betgi tikruoju dangaus sargu pagal Rytų mitologiją tėra Rameh — Arcturo žvaigždynas — viena iš dviejų didžiųjų žvaigždžių, vadinamų As Semekein. [przypis redakcyjny]
162. daboja — saugo. [przypis edytorski]
163. patrakę — pakvaišę. [przypis edytorski]
164. Janičarai, turk. jeni-tšeri, jaunieji kareiviai. [przypis tłumacza]
165. prarakę — pradūrę. [przypis edytorski]
166. adiniuoja — audžia. [przypis edytorski]
167. kentimų — skausmo, kančių. [przypis edytorski]
168. drogmanas arba dragomanas — tai yra tulkius arba vertikas prie pasiuntinybių Rytų šalyse. [przypis tłumacza]
169. tvėrimų — sutvėrimų. [przypis edytorski]
170. šalyp — šalia. [przypis edytorski]
171. dailios lytis — moterys. [przypis edytorski]
172. Salgiras — Krimo upė tekanti iš Čatirdago pažemės. [przypis tłumacza]
173. vilyklės — vilionės. [przypis edytorski]
174. rinktinį — išrinktąjį. [przypis edytorski]
175. Čufut-Kalė — miestelis ant aukštos uolos; namai pakraščiu stovintys pa- našūs į kregždžių lizdus; takas, kur einama ant kalno, yra pa- vojingas it kabąs ties pakriaušiu. Pačiame miestelyje namų sienos vienijasi beveik su uolos rentiniu; dirstelėjus pro langą, žvilgis dingsta neišmatuojamoje gelmėje. [przypis tłumacza]
176. Čia jojiks arklio kojoms skiria savo protą. — Krymo arklys sunkioje ir pavojingoje kelionėje rodosi turįs tam tikrą atsargos bei tikrumo instinktą: pirm žengdamas, laiko koją ore ir, ieškodamas akmens, bando, ar tikrai galima žengti ir stoti. [przypis tłumacza]
177. Bingus — gražus, smarkus. [przypis edytorski]
178. skrodė — vandens išneštas griovys ar duobė. [przypis edytorski]
179. vyzdys — akies vyzdys. [przypis edytorski]
180. Al-Kalras — vietos vardas. [przypis tłumacza]
181. versmakė — šulinys. [przypis edytorski]
182. in gylę — į gilumą. [przypis edytorski]
183. niškakėjęs — neišvertęs. [przypis edytorski]
184. tatai — to. [przypis edytorski]
185. plūko — teka. [przypis edytorski]
186. Paukštis-kalnas — žinomas iš Tūkstančio naktų. Yra tai garsus persų mitologijoje paukštis Limurgas, dažnai rytinių poetų aprašinėtas. „Didelis jisai — sako Firdusi Šah-Nameth’e — kaip kalnas, o drūtas kaip tvirtynė; dramblį nuneša savo naguose”, ir toliaus: „išvydęs karžygius (simurgas) pakilo kaip debesys nuo uolos, ant kurios gyvena ir traukė oru lyg vėsula, mėtydamas šešėlį ant raitelių kariaunos”, (Sk. Hammer: Geschichte der schönen Redekünste Persiens, Vien, 1818, p. 65). Nuo viršaus kalnų, iškilusių aukščiaus debesų srities, jeigu žvilgterėsime ant ūkų, plaukiojančių viršum marių, rodosi gulį ant vandens pavydale didelių baltų salų. Šitą įdomų fenomeną pastebėjau nuo Čatirdago. [przypis redakcyjny]
187. stiebines — esančias ant stiebo. [przypis edytorski]
188. kasnykas — kasninkas, kaspinas. [przypis edytorski]
189. skriautas — čia: kakta. [przypis edytorski]
190. įbingęs — įsigalėjęs. [przypis edytorski]
191. in pavojų — pavojuje. [przypis edytorski]
192. kaupokas — senovės karių kepurė. [przypis edytorski]
193. Balaklavos pilies griuvėsiai. — Ant Balaklavos kalnų stūkso griuvėsiai stiprovės, kurią buvo pastatę graikai, Mileto išeiviai. Paskui genujiečiai čia pastatė Čembalo tvirtapilę. [przypis redakcyjny]
194. į grioves — į duobes. [przypis edytorski]
195. kiaušės — lukštai, nuolupos. [przypis edytorski]
196. erbas — vok. die Erbe — tėvų palikimas; iš to netaisyklingai kilo lenkų „herb” ir rusų „gierb” — bajorų giminių ženklai. [przypis tłumacza]
197. rykio — valdovo, karaliaus. [przypis edytorski]
198. Čionai — čia. [przypis edytorski]
199. mongolas — tautos vardas, kuriuo čionai pavadinti totoriai, Krymo gyventojai. [przypis tłumacza]
200. mekkietis — išpažintojas mahometonų tikėjimo, kurio centru yra miestas Mekka Arabijoje. [przypis tłumacza]
201. namazas — musulmonų relgihinė apeiga. [przypis edytorski]
202. apie — čia: aplink. [przypis edytorski]
203. pilyj — trump.: pilyje. [przypis edytorski]
204. Vėluvos — vėliavos. [przypis edytorski]
205. verpetas — sukūrys. [przypis edytorski]
206. seklius — gubrys jūroje netoli kranto. [przypis edytorski]
207. tečiaus — tačiau. [przypis edytorski]
208. kiaukerus — kriaukles. [przypis edytorski]
209. Kensmas — geismas. [przypis edytorski]
210. Bardan’as — muzikališkaa rytiečių instrumentas. [przypis tłumacza]
211. bard’nas — viduramžių styginis instrumentas, liutnios atmaina. [przypis edytorski]
212. blėdis — žala. [przypis edytorski]
213. Vanagas — Tarp likusiųjų Mickevičiaus literatiškų palaikų p. Libravičius surado soneto „Jastrząb” variantą (sk. Pamiętnik Tow. flit. im. A. Mickiewicza, t. V p. 306), kuris tapo pirmą kartą atspaudintas pilnoje Paryžiaus laidoje Mickevičiaus veikalų (1860–1861). Kadangi šitas sonetas Mošinskio Albume užvardintas „Jastrząb — na wysokošci Kikii“, tai yra priskaitomas prie Krymo Sonetų ir greta su jaisiais spaudinamas. Sonetą „Jastrząb” galima laikyti neužbaigtu, nes turi tiktai 13 eilučių; ale jogiai mintis jame pilnai užbaigta, tai priderėtų jį priskirti veikiaus prie rūšies sonetų, vadinamųjų „sonnets acephale* ou tronques”. (Welti Geschichte des Sonettes in der deutschen Dichtung. Leipzig, 1884 p. 134). Sonete „Jastrząb” Mickevičius palygina savo nelaimingą, kaipo ištremtinio, likimą su likimu vanago, kurį audra, pastvėrus, metė į tolimą šalį; ten jis prieglaudos ieško ant laivinio pratieso. Plg. A. Puškino „Узник” (1822). „Giovannal”, apie kurią poetas mini šiame sonete, yra ne kas kita, kaip ponia Sobanskienė (sk. Wilhelm Bruchnalski. Dzieła A. Mickiewicza, wydanie Towarz. Literack. Lwów, 1900, „Wstęp” p. 12). [przypis redakcyjny]
214. Bėdinas — vargšas. [przypis edytorski]
215. tebijos — dabar: tebijo. [przypis edytorski]
216. prityrimą — patirtį. [przypis edytorski]
217. marėj — jūroje. [przypis edytorski]
218. baidyklių — šmėklų. [przypis edytorski]
219. vilyklių — vilionių. [przypis edytorski]
220. vilbina — traukia viliojant. [przypis edytorski]
221. Būdama pavojinga — čia: būdama pavojuje. [przypis edytorski]
222. dar ieškai mąsyklių — čia: kitiems spendi spąstus. [przypis edytorski]
223. Simefeo Div’as. — trimis varstais nuo Alupkos vakarų linkui yra smagi vietelė Simei’s. Tenai gražioje marių pakrantėje stovi maža uolaitė „Vienuolis”, kiek toliaus mariosė niūkso milžiniška uola vadinama „Div’as” (totor. ž, — milžinas). Šiedvi uoli bene bus kadai-kitkart atskilusi nuo gretimų Simei’so kalni) ir čionai nukritusi. Ant Div’o uolos veda ilgos kopėčios, akmenyje iškaltos. Prisilaikant šalę laiptų padirbtos geležinės tvorelė?, galima be pavojaus ir nuovargio pasiekti uolos viršų. Iš ten matyti vienapus plati marių panorama, kitapus graži kalnų eilia. Netoli kranto, prieškalnyje, riogso genujiečių, kurie viduramžyje šį kraštą valde, pilies griuvėsiai. [przypis tłumacza]
224. Simeis — Simeizas - miestelis Kryme. [przypis edytorski]
225. akyvas — status. [przypis edytorski]
226. masina — žavi, vylioja. [przypis edytorski]
227. tvyla — stukso. [przypis edytorski]
228. vėsulai — stiprūs vėjai. [przypis edytorski]
229. amžinyvas — amžinas. [przypis edytorski]
230. neg — trump.: negu. [przypis edytorski]
231. grožybė — grožis. [przypis edytorski]
232. laikinis — laikinas. [przypis edytorski]