Palangos Juzė

Prakalba

Kaip viskas pasaulei¹ parsimaina², taip parsikeis ilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės³. O tai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tyka tenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks, tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bent vieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.

Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiu viltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą⁴ sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Vardai miestelių ir uličių⁵ arba sodų toj knygelei priminavoti⁶; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką, bet tikri.

Išspausti daleidu.

Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.

Vyskupas Žamaičių:

Motijus Volonczanski.

„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis.”

Priežodis

Patemiui pajūrėj Palangos miestely buvę ūkininkas vadinamas Jonas Viskontas, pasitaria ir katalikas. Kurs vedęs moteri iš Kretingiškių Elzę Šykšnalę, turėjo sūnų, vardu Juzupas. Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangos altarista⁷ kunigas Jonas Baužinskis.

Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim: silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes⁸ su gintarais. Bet žuvies nebelaimėdamas vieną kartą sakė moteriai savo: „Ar žinai ką motin: mūsų pajūrės smiltis maž teduod duonos, aš ketu⁹ Juzę nuvežti i Klaipėdą, kad amatą išmoktų. Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamas nepritrūks duonos.”

*

Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkina arklius, pasvadina¹⁰ į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą kaip ožaitį į turgų, be be blaunantį. Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokiečio kriaučystės meistro¹¹ mokytis ant dvylika metų.

Vos trejetui metelių praslinkus parėjo i Palangą Juzė: tėvas jį pamatęs tarė: „Kas tai yra, sūnau? Ko sugrįžai? Ar tai viešėti, ar suvisu¹²? Šis atsakė: „Tėvan, su visu, ne vien parėjau, bet išbėgau, nebgalėjau bėdą turėti. Meistras mano piktas be galo, kad jį giltinė pašautų, vos girdi išėjęs į miestą truputį patruksiu¹³, tojaus sugrįžus šmiaukš šmiaukš su bizūnu per nugarą. Dabar sako: „Tu leiši¹⁴, rakali¹⁵ valgysi mano duoną o nieko nedirbsi, aš tau parodysiu kami blezdingas¹⁶ žiemavo!” Atsakė tėvas: „Meistras tau davė šmiaukš šmiaukš su bizūnu, o nuo manęs gausi čakš, čakš su lazda; ko grįžai nė laiku mokslo nepabaigęs?” Juzė ranką tėvo bučiuodamas tarė: „Nebreiks to tėveli, aš jau moku gerai čykš sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drapanų¹⁷ nesiūsiu bet žmonėms; dėl dirbimą mažiaus teuždirbsiu, bet duoną turiesiu.

*

Motina pamačiusi seniai beregėtą sūną, didžiai prasidžiugo ir meldė vyrą, idant leistų vaikui namie paviešėti bent dvejetą nedėlių¹⁸.

Juzupas beviešėdamas pasijudino sau juodą šikšnos¹⁹ skrynelę su pasamonais²⁰, sudėjo į ten marškinius, skepetus²¹, gelumbes²², jubelę²³, siuvamą ir žiedą ir žirkles; pasakė tėvams: „Su Dievu!”, apsivilko su trumpu švarku, apsimovė su brilu, apsiavė prosu papročių su klumpiais²⁴ įsikabino į kukšterą²⁵ savo šikšnas skrynelę, gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo Kretingos linkon.

*

Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuonioliką metų amžiaus savo: akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas²⁶ vidutinis, pats tiesus ir lieminingas²⁷ it nendrė. Žodžiu sakant — gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoj išmoko dar su skripčiems džirzginti²⁸ ir dėl to tas visumet skrynelėj nešioja.

*

Sulig dienų išėjimo pragaišo kaip į vandenį įkritęs; veltuo už vis Viskontienė teiravos, klausinėjo žmonių atvažiuojančių i Palangą žuvies pirkti. Visi sakės nežinantys, negirdėjusis apie jos sūnų. Raukės nemitusi²⁹ motin ir kartais ašarojo. O Viskontas tai kažikuomet pamatęs sakė: „Ko miauzgi kaip katė pelę vaikams nešdama, juk jej vedams vaikai būtų pritrūkęs duonos, skelbtumės; turbūt jam gerai tarp žmonių, kad ne vėjas nuo jo neput. Moters atsakė: „Je jį rasi kami numirę.” Tarė vyras: „Mirdamas būtų pasisakęs iš kur esąs, o žmonės palaidojusis būtų vedum žinę davę”.

*

Keturiems metams nu išėjimo Juzupo praslinkus, rudinop įvažiavo kažikas briekstant pri Viskontą: su gražiais ratais, su trimis dailiais bėriais arkliais ir su moterim, kuri ant kelių turėjo vaiką. Elzbietė šokusi prie lango tarė: „Kas čia meldamai įvažiavo? Nee bene Juzė tiktai? Vardan Viešpaties kami būtų ten moteriškę gavęs?”. Tai pasakiusi spruko pro duris, suntiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmo verkti. Suėjus į trobą arba gryčią³⁰ Juzukas pabučiavo kelis kartus rankas motinos savo ir atsiliepė: „Motinėle, šitai sūnus mano Kazelė, šitai moters mano Domicė”. Atsakė motina: „Nu gerai, gerai ačiū Viešpatem, kad gyvas tebesi, aš kartkartiems meldžiaus už dušią³¹ tavo, ir tariau jau mirus.

— Joni, biek tu šarpiai į miestelį paieškok tėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus”. Juzupas pamatęs tėvą pareinant išskriejo lig ir vartų jo sutikti ir abi rankas pabučiavo. O tėvas tarė: „Nu garbė Dievui, kad susivokėj, na motina jau ir akių pritruko beverkdama”. Įėjus į trobą Jozupas tarė: „Šitai, tėveli, gera moters mana Domicela, šitai ir sūnus mano, rubuilis³² Kazė, nu S. Roka jau antrus metus užkludęs. Labai yra geras nes pieną sriubt sriubt dienos būvę pusgorčiu³³ išgėrr, o košė negal niepasirodyti, tojaus paėm ir prašo motinas daugiaus niam niam sakydamas”. Tarė Viskontas: „Nėra ko už tai pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas, bus iš jo stiprus darbinikas”.

*

Po to šnekėjosi visi susėdę, o Elzbiete sakė: „Rasi ir alkani esti³⁴, reik pateikti valgį. Tai tarusi išėjo į priemenę ir liepė mergelei ugnį sukurti. Kuri sukurusi pakaitino saldų pieną ir išvirė bulves, arba roputes. Tai ant stalo padėjusi, atnešė bliūdą³⁵ pieno rūgšto su bliūdalu kastinio³⁶. Visi keles sukalbėję poterius ir sėdo valgyti. Kazė drožė atsispirdamas saldų pieną. Pavalgę sukilo, poterius atkalbėjo ir pabučiavo tėvams rankas. O jogei³⁷ buvo kelionėj pavargę, ėjo tojaus gulti.

*

Ryto metą Viskontienė išvirina pusrytėj rūgštą roputinę su džiūvusia avinos miesa, kuri visiems dideliai patiko. Juzupas pavalgęs tarė: „Ačiū tau, motinėle, seniai buvau besrėbęs³⁸ taip skane viralą! Mana Domicė sugeb skaniai virti, bet motinėlės valgis visamet yrs skanesnis arbs gardesnis.

*

Domicelė tuojaus užsigeidė eit į pajūrį; nes jūros niekamet nebuvo mačiusi. Juzupas pakinkė arklius, pats važiavo ir nuvežė moterį su vaiku. Arkliai pamatę vilnis pradėjo baidytis: Domicela išsėdusi iš ratų sudrebėjo, klaupės, parsižegnojo ir tarė: „Oj, Viešpati Dieve, kaip tu didis esi, kars tokias vandenis sutvėrei! Gerai tai sakote — Palanga pasaulės pabaiga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti. Atsakė Juzupas: „Ne pabaiga, už tos jūros yra Švedų žemė, bet jogiej jūra yra plati per penkias dešimtis milių, todėl antrą pašalę negalim matyti.

Diena buvo saulėta gan šilta, todėl Kazė ant smiltyno³⁹ pasvadintas kaip kiti vaikai į pajūrį atvesti, pilstaloja smilteles ir gražius akmenėlius renka. Burną pagalaus savo su tais prikiša, visi prisistebę kiek tinkamis grižą namon.

*

Po gerų pietų Juzupas sakinėdamos tarė: „Na kas dabar bus: gurkš gurkš gerai privalgėm, nors eik gulti. Viskontienė atsakė: „Galit valandą pagulėti pakaiti⁴⁰, bet ne ilgai, nes aš noriu, kad man papasakotumi apie visą sava kelionę, kurioj buvai išėjęs nu mūsų. Kaip tau klojęs ir iš kur gavai martelę?”. Šis atsakė: „Gerai gerai, motinėle, išbelsiu, išpašakosiu sa visomis išgalėmis, bet nugis stiri stiri eikim gulti”. Tai taręs ėmė moterį savo ilinda į šalutinę⁴¹ ir atgulė. Begulint atėjo trys susėdai⁴² aplankyt Juzupą ir jo tėvų. Kėlęs Juzupas pasveikino svečius, sėdos ir tarė: „Nugis įšsižiokit, pastatykitės ausis ir klausYkit; apsakYsiu benT pradžią kelonės mano, nes to nor gera mana motinėlė”.

Pirmas vakaras

— Kaip atminat pirmus ketverius metus išėjau nu jūsų bakš bakš sa klumpiais apsiavęs ir nuvykau i Kretingą. Truputį tarsi pavargęs šmurkš įlindau i karčemą, pirkau nu žydo pyragą, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir nieko netrukęs leidaus Salantų linkon.

Atėjęs i Asteikinę karčemą sėdaus ir tariau: „Rendoriau, esmi kraučius patark man, kami galiu gauti darbą? Atsakė žydas: niu ką aš galiu žinoti? Tai išgirdęs brinkt pamačiau ant stalo jam pusę auksinę. Tuokart tarė žydas: niu dabar kas kitas, eik tamsta i Kulupėnų sodą, ten žmonės Ploteri turtingi, užeik pri Stropaus, gausi ir darbą, ir uždarbį.

*

Taip pamokytas atėjau į sodą, pasiklausiau Stropaus ir įėjau į kiemą. Pamatęs žmogų sakiau: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus ir tariau: bene gaspadorių sutinku? Tas atsakė: teisybė, esmi tų namų gaspadorius. Tuokart tariau Tėveli esmi Viskontas kriaučius iš Palangos, katalikas, mokiaus siūti Klaipėdoj; pasiūsią tamstai drapanas ir gerai, ir pigiai, ar turėsi darbą? Vedum bešnekant čia atėjo moteriškė, Stropas tarė: „Nu ką, motin, ar turam ką siūdinti?”. Ši atsakė: „O kaipgi! Reik tasgatis⁴³ kailinių šeimynai, strukių mergelėms, sūnui Prancės jupelės⁴⁴, o ar tas ar kitas meistras šios, vis tas pats, jog sakos užmokėsniai prisileisis. Tarė Stropus: na gerai siūk jau siūk.

*

Aš tojaus brukš, brukš atsegiau savo šiksninį, ėmiau mierą⁴⁵ ir pradėjau siūti kailinius vaikiukui. Nedėlės dienai atėjus keliavau su šeimyna i Kartynų bažnyčią, pasimeldžiau ir lig laiku sugrįžau. Preibe iš Sausgalvių duktė iš bažnyčios grįždama atėjo pri Stropaus; Kniukštelis Juzė su savo seseria taipogi atvyko, nes Stropus buvo nu visų mylimas. Susiėjo namo mergelės ir susirinko gražus būrelis .

*

Aš matydamas mergeles yriau, visu žiovaujant, atsiliepiau: „Ką dabar dirbsma? Šitai palauminėkim⁴⁶. Visi atsakė: „Nu gerai, gerai”. Mergaitės man pirmam užrišo po vieną akį: pradėjau graibyti kaip žuvis sumieštame⁴⁷ vandenėje ir capt capt beregint visus sugaudžiau. Paskiaus gaudė Juzė: nušilom it pirty ir plekš, plėks susėdom ant suolų.

*

Truputį atsipūtęs tariau: „No mergelės dabar ve ve padainuokit”. Bet šios kie kie kie juokdamos nė viena nedrįso pradėti. Tuo tarpu krapšt, krapšt į trobą įkrapštino bobelė. Aš pri jos prikybęs tariau: „Motinėle, šitai jaunas nenor dainuoti; padainuok mums kokią norint senų dienų dainelę”. Ta tupt pri pečiaus atsisėdusi tarė: „Na gerai, vaikaliai, padainuosiu. Ir pradėjo.

Dainė

Išoka oželis į rūtų daržą

Oj vej, oj vej į rūtų daržą.

Išėjo bobutė ože varyti

Oj vej, oj vej ožį varyti.

Nedoras ožiukas nenor klausyti.

Oj vej, oj vej nenor klausyti.

Ėme bobutė ilgą votegą⁴⁸

Oj vej, oj vej ilgą votegą.

Uždrožė ožiukuj par pat uodegą.

Oj vej, oj vej i. t. t.

Išbėga oželis į tyrus laukus

Oj vej, oj vej i. t. t.

Išėjo bobutė ožį ieškoti

Oj vej, oj vej i. t. t.

Sutiks bobutę du vilku pilku

Oj vej i. t. t

Ar ne regėjot vilkeliai mano oželio?

Oj vej i. t. t.

Jau tavo oželio rageliai vieni. * Oj vej i. t. t.

Ėjo bobutė ragų ieškoti. * Oj vej i. t. t.

Atrado bobutė du did-ius ragus, * Oj vej i. t. t.

Iš tų padirbo du gražius trubus. * Oj vej i. t. t.

Pardavė bobutė tikt vieną trubą * Oj vej i. t. t.

Nupirks bobutė sau gražų rubą * Oj vej i. t. t.

Piemuo išmeldęs antrąjį ragą * Oj vej i. t. t.

Davė bobutei arklė posnagą⁴⁹ * Oj vej i. t. t.

Padirbus bobutė gražų indelį * Oj vej i. t. t.

Už tą įgijo molės⁵⁰ puodelį. * Oj vej i. t. t.

Išvirė bobutė sau putrą⁵¹ juodą * Oj vej i. t. t.

Sukūlė bobutė ir patį puodą * Oj vej i. t. t.

Pabaigusi tarė: „Matot vaikaliai, ką mokėjau tą padainavau. Netoli nu vieškelio gyveno čia Kulupienų Salis, kurs turėjo pačią jau nebjaurią, tebebuvo pačios motiną ir motinos motina senole vadinama, ta mane išmokė oželį. Sena ta jau gadynė. Mes visi sušukom, „Ačiū ačiū, bobutėle, tamstos dainelė labai yra graži”. Tai girdėdama bobutė ki ki ki juoktis pradėjo ir tarė: „Ar matot, mergelės, aš ir sena dar moko, o jūs dainuodamos šaukiat lia lia lia, o žodžių nė kokių.

*

Bobutei laukan išsistumus, mergelės pradėjo taisytis namon grįžti, ką aš regėdamas, brakš atidariau skrynelę savo, išsiėmiau skripičes ir vos dvejetą kartų džir džir smičiu partraukiau, visi svečiai sukrutėjo. Mergelės šnibždėjo kita kitai: „Ar matai tą gražų vaikiną ir griežt mokaus. Tujaus atsiliepiau: „Nu sweteliai, pašokit kunigaikštį Połubinskį aš pagriešiu”. Par nelaime ne visos temokėjo šokti tą seną tancę⁵² ligi prancūzų kadriliui. Taisiau, mokiau, bet negalėdamas spėriai⁵³ suriedyti, pradėjau čirškinti Prūsą. Svečiai beregint po keturis sustojusis tūpt tūpt šokinėjo it kazokui su bizūnu grįžtant.

Mums besivoliuojant pradėjo briekšti: Stropienės samdyta mergelė Kotrė, patiesė stalą, atnešė didį bliūdą bulvių ir pieno puodą. Svečiai nuošaly neprašydinos susėdo pavalgę, pasakė Stropams: „Su Dievu” ir išėjo namon.

Ir aš ant to baigiu šį vakarą pasakojimą mano. Tai taręs kėliaus ir visi klausantys. Susėdo pri Viskontą buvusieji, ligi dalis ėjo namon.

Antras vakaras

Vėl namiškiams antrą vakarą sugiedos Juzupas šiaip prabyla.

— Apsiuvęs Stropus, gavau pustretį rubliaus: bet galėjęs ir daugiaus rasti darbą Kulupėnuose, bet geisdamas žinoti, kaip gyven žmonės kalni⁵⁴; sudėjau į skrynelę savo daiktus ir kumbrinau⁵⁵.

Parėjęs Nasrienų sodą ir upelį Salantą pamačiau po kairę ranką gražų gyvenimą ir tyc įėjau į žardyną⁵⁶. Tujaus apšoka mane keturi šunys: vienas vampt vampt lojo, kitas cip, cip cypė, trečias vau vau kaukė, ketvirtas juokės ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti, ar skanios mana kenklės⁵⁷. Privarė mane pri žiogrio⁵⁸, negalėjau nė žingsnį žengti. Paregėjęs tai vaikiukas apgyrė mane.

Tiesiau ėjau į namą, nes ten žmones regėjau: sutikęs vieną pusę juodai dažytu sermėgu⁵⁹ apsivilkusi, tariau: Pasakyk, tėvai, benesi tamsta gaspadorius tų namų?”. Atsakė: „Antštikai⁶⁰, esmi gaspadorius, vadinuos Kazimieras Žvinklis. Aš tariau: „Esmi iš Palangos Kriaučius Juzupas Viskontas, sugebu siūti: čiujkas⁶¹, jupeles, kemzuoles⁶², sermėgas, šalbierkas⁶³, šniūrelkas⁶⁴, striukes iš ilginių, kailinių ir vis, ką liepsi, pagaliaus skilandžius, dešras ir vėdarus.

Kazimieras juokdamas atsakė: „Tadgi esi viedarų kraučius?”. „Taip taip, tėveli, vėdarų kraučius, ar turėsi ką darbą?

Kazimieras: „Na gerai eik į trobą, gausi darbą”. Vos į trobą įėjęs, radau namo gaspadinę, pasisakiau kas esąs, pasveikinau, padėjaus skrynelę ir brakš brakš kraulojau⁶⁵ daiktus savo.

*

Gaspadinė atnešė kailius ir tarė: „Siūsi man kailinius trumpus, imk mierą”. Aš beregint tai padaręs plekš sėdaus ir pradėjau šast šast raižyti kailius. Pasiūvau taip pri kūno pritinkančius, taip gražius; jog visi stebėjos.

Viskas klojės, bet štai nelaimė gaspadoriams: duktė Jonkėlė šeštų metų amžiaus, kiėlės ryto metą, atsprukau į namą ir šildės pri ugnies. Sušilusi basa bėgo i daržą grušių⁶⁶ su obuoliais rankioti. Rytas buvo šaltas, mergelę paėmė žvarbė, tujaus nustojo balso: nes gerklė pradėjo skaudėt. Tėvai sakė: „Et, vaikas sprandą nutruks, reiks vesti pri sprandininkes⁶⁷ ir išgis. Tuo tarpu Jonkėlė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti⁶⁸ it šunelis loti. Parsigandęs tėvas pargabeno iš Salantų kalikokį žydą gydytoją, kurs apveizdėjo⁶⁹ vaiką tarė: „Tėvai nebreik mergelei daktro, kruopas yra liga baisi, nebtvers.

Užsakymas įvyko; vos penketą dieną pagalėjusi Jonkėlė numirė. Kas buvo verksmo ir šaukimo už vis motinos; negaliu apsakyti.

*

Aš su visu savo darbą parsikėlau iš trobos i klėtį⁷⁰. Pasidarę budynes⁷¹; tėvai davė žodį gentims. Atėję iš Klauzgalvų Ona Vaičienė sa dukterim iš Skandalų, iš Kulesodos kumas, susėdai ir taip toliaus. Giedojo ir šaukė atsispirdamas par kiaurą naktį. Pirmą vakarą aš kišt įkišau galvą į trobą, pamačiau pilną žmonių; tečiaus šmakš, įlindau ir šiuli įsigrūmiau pagalaus už stalo. Vos gydotojams pabaigus giesmę Jėzaus milas, aš strapt stojaus ir baisiai atsiliepiau: „Susėdalej, noriu pagiedoti naują giesmę, jūs nepritarste, nes žodžių nežinot, tečiaus pasiklausykit.

Vos tą giesmę pabaigiau, sušuko žmonės: „Ai, meldamasis, duok mums išrašus. Atsakiau: „Gerai, gerai duosiu ir pats dabar išrašysiu”. Mergelės užvis pradėjo apie mane teirautis sakydamos: „Kas tas toks? Kas tas toks?”. Namiškiai atsakė: „Yra tai kriaučius iš Palangos, čia šiuo”. Mergelės pridūrė: „Bet koks jaunas, koks dailus ir kokia maloni jo gaida! Gražu ir veizėti ir klausytis.

*

Budynei baigantis rejkėjo išvesti į Gargždelę kūną. Važnyčiai jau užvažiavus ir žmonėms į ratus įdėjus, aš pakeperkšt į tuos įšokius sušukau: „Susėdalej, gentys, giminės, kumas, dėdės, dėdinas, tetutės ir bobutės, klausykitės, noriu kieletą žodžių pratarti. Tujaus parsižegnojau. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventos. Amen.

Studentus žėkelius⁷²

Mažus kudikėlus

Norint verk ir bliauna

Smertis nepaliauna

jų pjauti.

Tie žodžiai drukavotose⁷³ knygose užrašyti šiandien užsipildė. Maža Jonkėlė tarsi sveika ir graži, staiga nu ligos sugrobta, bliovė, verkė, nenorėjo mirti; tečiaus nedoras smertis to ne veizėdamas, ją papjovė. Gailės jos tėvai, gailės broliai su seserimi, gailės šeimyna, gailėjaus ir aš nors, atėjūnas.

Bet argi nėra ko gailėtis? Šitai vos šeštus metus amžiaus savo eidama: jau mokėjo poterėlius, niekumet nė gulė, nė kėlė nesukalbėjusii. Niekamet nesiedo pri valgie nej na to kieles neparaižegnojusi ir bęn tėwe mūsų nesukalbėjusi. Guldama ir keldama sveikina tėvą savo. Pasiuntmenėj⁷⁴ jau buvo už ranką ilgesnė. Plaukeliai jos baltai gieltoni it lineliai, akelės žydros, rankelės smulkios nuplautos. Gražiau užvis šventą rytą apdaryta, tikrai buvo it aniolėlis⁷⁵. Dievo tai ir Viešpats atėmė ją, idant draugystėj aniolų patalpinta. Mes verkiam, o ana džiaugias; mes gailimės, o ana linksmina ir sako: „Kas ten žiną ilgai gyvendamas, ar būtų sau nupelniusi tokios garbės, kokios šiandien taria par napelnus Išganytojaus mūsų Jėzaus Kristaus. Veis iš aukšto į mumis ir tarsi sako šiiuos žodžius: „Sudievu tau, milymoji matušėle mano, sudievu tetašėli! Nerūpinkitaus manimi, aš čionai antrami amžiai dar geresnį radau tėveli, maloningiausį Dieva mūsų. Lauksiu judams danguje, o sulaukusi su džiaugsmu priimsiu. Ligią dalį su dievu jums, seserėlės ir broleliai, su koriais bėgiojau ir obuolius rankiojau. Mylėjau jumis ir jūs mane mylėjot, melsiu Viešpatės, kad pabaigusis amžių savo pri manęs ateitumėt. Sudievu jums, geros mergelės ir vaikeliai, kurie manęs niekomet neužrūstinot. Palikit sveiki ir to dabokit⁷⁶, idant par gerą gyvnimą nupelnytumėt sau metą tam danguje, kuriami aš būsiu par amžių amžius. Amen.

Pabaigęs tą prakalbą drinkt nu ratų nušokau, giedotojai pradėjo šaukti: „Vaikai, paneles maži garbinkite ir išvežė kūną. O aš sugrįžau pri savo darbą.

*

Elzbiete atsiliepė: „Nors gražu klausytis apsakymo keleivystės tavo, tečiaus eikim gulti, nes akys jau merkias. Visiems sukilus tarė Elzbiete: „Nu vaikai klaupkitės, poterius sukalbėkit ir eikit ilsėti.

Trečias vakaras

Darbą pabaigęs, kad taisiaus išeiti, Žvinklis padoriai man užmokėjo ir sakė: „Ačiū už prakalbą”, kurią išvežant jo vaiką pasakiau. Dar patarė, kad eičiau į Zeimius pas turtingą ūkininiką Razmą. Aš taip ir padariau; „kebli nuėjęs tariau: „Tėveli, esmi vėdaras kraučius iš Palangos, bene turėtumi darbą? Jej turi viską pasiūsiu ir nebrangisiuos.

Razmus atsakė: „Gausi darbą, padėkis savo kromą⁷⁷; ką aš išgirdęs bent pamačiau kukšterą ir pasitaisiau siūti. Jojo mergelė graži girdi it rožė, duktė ūkininko ir sakė: „Tamsta siūsi dėl manęs kailinius trumpus teikis pamieruot. Tai padaręs pradėjau savo darbą. Siūdamas išpuikinau taip, jog visoj sodoj nė viena tokios neturėjo. Atėjus nedėlės dienai kieliavom į Salantus. Pirmą kartą amžiai savo buvau tame miestely: kiek tami yra namo, nesuskaičiau. Rodės man tiktai, daugiesnė esant žydų kaip katalikų. Bajorų ir maskolių ne vien miestely, bet ir parakvijoj⁷⁸ turėtų 8059 dušių; sakė būtinai nesant.

Sumą⁷⁹ laikė kunigas Staškauskis, pamokslą sakė probaščius⁸⁰ Kazimieras Bielskis, vyras nebjaunas žilas; bet didžiai išaukąs. Žmonių priėjo pilna bažnyčia: vyriškiai buvo apsidarę 80 kailiniais ar su pilkomis milą sermėgomis, siūtomis su liemeniu. Seni turėjo kepures lenktinėles su avikailnio pakutromis⁸¹. Jauni apvalę ant viršaus platesnius it duonos kepaliukus su šikšnas pakaktų. Visi apsiavę su batais, bet tuos dėvi tiktai lyg išeidami iš bažnyčios. Išėj vasarą, ein basi namon, šaltu laiku aunas su naginėmis⁸².

Naginė paraukta iš kailio žalio, nedirbta, maž terauginta yra negerais avalais. Kojos nesgi tojaus sušlamp, sušlapusias šal; dėl to tai daug ten yra kurtų⁸³ žmonių. Geresni yrs mūsų klumpiai, su kuriais gal ir po klaną⁸⁴ braidyti ir nesušlapti. Ne veltuo jus Prūsus visi nešio.

Moteriškės, tiesą pasakius, čia labai yra gačnios⁸⁵: bažnyčioj buvo apsidariusios su strukėmis už aplinkui kvaldotomis⁸⁶, su sijonais margai dažytais pačio austais. Galvas aprutultas⁸⁷ su didžiais pirktiniais skepetais, atsiklėstusias su tokiais pat raiščiais. Neturtingos su namie austomis žiekuotomis skaromis. Ant krūtinių jų gal regėti daug brostvų⁸⁸, škaplierius ant plačių raudonų pasaitų.

Kojos apautos su šikšnos kurpėmis, retai kurios su naginėmis. Išėjusios iš bažnyčios visas kurpes met žemyn.

Sako, taip pat darantys žmonės: Mosėdžių, Linkimų, Skuodo, Ilakių, Ginteliškių, Platelių, Plungėss ir Kartino parakvijose.

Giedotojai ir giedotojos į klaupkas⁸⁹ susėdę, giedojo pakarčiui gražiai, bet rožančiaus Sveika Marija labai greitai. „Norėjau, parapieti, vienok kas manęs klausys?”.

*

Iš Salantų namon pareinant prikibo pri manęs keletas vaikinų ir sakė: „Mes pavalgę šiandien atejsma pri Razmas”. Taip ir padarė: susirinko vakarop gan vaikinų; žemė buvo užšalusi, nes tai atsitinka advente — visų pirma mušėm ritinį⁹⁰. Sustoję mūsųjų keturi iš vieno galo, keturi iš antro: tad kaip droš kurs su ritmušu; ritinys lėk brumzdamas. Patol vargšus negavę atilsio; pakol ne parsproga. Obuva⁹¹ padirbtas iš ruoplės⁹² beržo.

*

Pailsi bildu, susmukom i trobą ir pradėjom su Vožka-pili terliotis. Moteriškės turėjos ant kielių podušką⁹³: vienas vaikiukas ant sik vempes bakš galvą į podušką įdūrė, o moteriškė uždengė jam akis. Tuo tarpu vienas iš mūsųjų činkt su žiužiu⁹⁴ tai uždrožė jog ir plaučiai atsikvėpus skambėjo. Pakėlęs galvą jej mušantis neantštika, vėl turėjo kniaustis. Antštiktas būbt įdūrė galvą; mušytasis norėdamas atmonyti⁹⁵, dar stipresniai cinkterėjo. Žodžiu sakant, išdirbom kits kitam kailį, kaip burlokai avikailį.

*

Mums besivoliuojant atėjo keletas mergelių, viena iš tų šiaip padainavo.

Dainė

Augin tėvas tris dukteris * Ej šule role tris dukteris.

Viena buva aukšta tėva * Ej šule role aukšta tėva.

Antra buvo trumpa drukta * Ej šnle role trumpa drukta.

O trečioj juodakelė * Ej šale role jaodakelė.

Aukšta tėva už bajora * Ej šule role už bajorą.

Trumpa drukta už mužiką * Ej šale role už mužiką.

Jaodakelė až cygoną * Ej šale role už cygoną.

Pri bajorą juoda duona * Ej šule role juoda duona.

Pri mužika daugėl darbų * Ej šale rale daugėl darbų.

Pri cygoną daug makarų⁹⁶ * Ej šule rule daug makarų.

Kita dainė

Tai pabaigus mes sušukom:

Aš vienaš: Źvirbli, źvirbli?

Antras vienas: O ko ko?

Aš vienas: Ką paveiki?

Antras vienas: Negaliu.

Aš vienas: Kas tau skausta?

Antras vienas: Nagelis.

Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, nagelis skaudėjo!

Taip pat: Žvirbli žvirbli? — O ko ko? — Ką paveiki? — Negaliu. — Kas tau skausta? — Kojelė.

Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, kojelė skaudėjo.

Paskiausi? staibelis⁹⁷, pilvelis, sparnelis, galvelė, akelė, gurklelis, snapelis, skaudėjo.

Sutemus svečiai išvaikščiojo, skripčių aš neparodžiau, nes nugastavau idant gaspadoriams įkyru nebučio.

*

Vos Juzupuj liovęsis kalbėti, motina žiovaudama tarė: „Et, jau sūneli, kas čia išklausys visu tavo atsitikimų? Geresniau bus atilsėtis. Atsakė Juzupas: „Gerai, motinėle, bet rytoj vakarą aš vėl belsiu ir pasakosiu. Tuo tarpu visi sukilo, pasimeldė ir sugulė.

Ketvirtas vakaras

Pas padorų ūkininką Bažmą pabaigęs darbą, atėmiau užmokestį ir kumbrinau toliaus.

Keliaudamas atėjau i Šateikius: išvydau medėj⁹⁸ mažą bažnytėlę. Buvo tai 1860 metų. Norėdamas apsijautoti⁹⁹ kas kaip čia yra, šmakš įlindau pas kunigą Raimundą Golminą. Tas klausiamas atsakė: „Bažnytėlę tą užlaiko¹⁰⁰ Jomilesta Pranciškus Ploteris — yra tai vyras geras, prienamas, nepasipūtęs. Tur vaikus, augin juos dievobaimingai ir žad išmūravoti Šateikių bažnyčią. Jog tai naveltno¹⁰¹ tie akmenys gul pazomačiais¹⁰². Įlįs visi į sienas naujos bažnyčios. Tariau: „Bet aš norėčiau vidų bažnytėlės paregėti”. Kunigėlis tujaus pasiuntė vaiką atidaryti ir pats mane nuvedė į bažnytėlę, kuri buvo graži, bet nespindanti kaip Salanto bažnyčia. Didžiam altoriuj abrozas¹⁰³ švento Morkaus.

Išėjus laukon kunigas tarė: „Kurgi eisi?”. Atsakiau: „Mokėdamas amatą kraučystės noriu svietą pažinti, todėl einu toliaus ir toliaus”. Golminas: „Čia pakeliui einant i Plungę gyven padorus bajoras Andriejauskis: tėviškė jo vadinas Bukontiškės; jej pri jo užėjsi nesigailės, gal ir darbą gausi”. Aš pasakęs geradėjuj — ačiū — stipt stipt ir ėjau toliau.

Patarmės¹⁰⁴ klausydamas užėjau į Bokontiškes. Kelionėj buvo pradėjus šliknoti¹⁰⁵: pabrukš savo kromelį apdengiau su ploščiu. Vos brabrakš duris atidariau, mergelė į antrą trobą išokusi tarė: „Vingrus atėjo“. Beregint įėjus ponai sakiau: „Poneli, esmi iš Palangos kriaučius, be neturėtumi darbą?”. Tas atsakė: „Gerai, kad užėjai, aš ir pats ketinau ieškoti mejstrą, padėk savo kromelį.

*

Įlindęs briekštant, kaipo pakeleivingas negalėjau nieką dirbti; todėl visa vakara su šeimyna giedojau. Paskiaus pavalgėm pakalbėjom poterius ir ėjom gulti. Klausiau vieną vaikiuką: „Ar visumet jūs taip meldžiatės? Ar niekamet jaunumenė¹⁰⁶ nepasikul, nepašok?”. Tas atsakė: „Ne, to nėra pri mūsų”. Tie namai yra kaip kloštorius¹⁰⁷: bet kad ponas yra geras, netęsdamos užmok algą, ant žmonių nešauk, šer kaip vien reikiant; dėl to kožnas nor jam tarnauti.

Ryto metą strapt pašokau iš lovos, sumečiau poterius, ir pradėjau rašyti giesmę. Po pusritės atneše audėklą arba marginį ir pradėjau siūti mergelėms striukies. Trečią vakarą įnikus¹⁰⁸ šeimynai giedoti aš atsiliepiau: „Palukėkit, aš jums pagiedosiu giesmę naują apie Šventą Morkų.

Kaip tikt pagiedojau tą giesmelę, mergaitė tujaus pasakė ponui, kurs išėjęs meldė, kad antrą kartą pagiedočiau. Ką kad padariau, prasidžiugo ir sau išrašęs. Dar sulig tuo kartu mane pamylėjo taip, jog ir darbą pabaigus nenorėjo manęs išleisti. Bet kas atėjo, tur išeiti, todėl ir aš padoriai užmokėtas benc benc sudėjęs savo daiktus išėjau į Plungę.

*

Atėjau i tą miestelį, nedėlios rytą, bažnyčią radau pilną žmonių gražiai begiedančių rožančius, paprastai žemaitiškai. Visi vyrai buvo stambūs, augaloti¹⁰⁹ su plačiais pečiais. Gerai apsidarę su kailiniais arba sa pilkomis sermėgomis. Tos buvo pasiūtos su atriestomis apykaklėmis, par liemenį gan suveržtas, priešakėj vienu eitų su plačiais guzikais, o retai kurio sa ablikais¹¹⁰ užsegamas. Aš kaipo jaunas dabojau moteriškųjų, kurios savo kairiojoj pusėj bažnyčios meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios. Apsidariuses buvo su margine striukėmis, su drižais sijonais. Galvas buvo apmuturus¹¹¹ sa didžiais pirktiniais skepetais, už kurių netekėjusių mergelių užkištos buvo rūtos. Ant pečių kybojo pirktinės ar žiekuotos pačių austos skaros. VisOs su kurpėmis apsiavusios ir, tiesą papasakius, labai gražios. Iš to supratau Plungiškius turint gan duonos.

*

Bažnyčią didžiai išpuošta, altoriai pašalatyti, tuo tikt negerai, kad iš medžio padirbta. Argi turtingi Plungiškiai negalėtų išmūravoti namą Dievui? Nes dabar tur it karvę, kuri pati yra iš miesos, o ragai iš kaulo. Bažnyčia medinė o varpyčia¹¹² mūrinė. Miestelis sa akmenimis išgrįstas, žydų daugybė. Maž tetrukęs Plungėj, traukiau ant Zarienų linkon: atėjau į Kapsudžius ir tik įlindau pas gerą ūkininką Kazlauskį arti kelio gyvenantį. Padoriai priimtas siuvo ko tik rejkėjo. Viena subatos¹¹³ vakarą paklausiau gaspadorių, ar neleistų su šeimynos pajuokuoti. Tiems leidant, mergelės namiškės pakvietė kito kiemo jaunuomenę. Susirinkus pirmu dainavo šiaip.

Dainė

Siuntė mani matušėlė * Vabalauti i girelę * I girelę vabalauti * Pagireliais riešutauti.

Ir išėjau vabalauti * Pagireliais riešutauti. Ir išėjo vabalauti * Dar miškeliais pagrybauti.

Ir atjojo du berneliai * Abu gražūs jaunitėliai * Ir atjjojo du berneliai * Aba gražūs jaunitėliai.

Tuodu tarė eikš mergele * Kami tava matašėlė? * Tuodu tarė eikš mergele * Pašnekėti truputėlę.

Vedu nieką nedariava * Kiek žydelius numaustisva * Vedu nieką nedarisva * Kaspinėlius nusakstėva.

Iš žydelių auksinėlių * Kaisva po du pentinėlių * Iš kaspinų silkinėlių * Siusva dvetą kamunėlių.

Vienas tarė mergužėle * Nedrovėkis nė biškielę * Aš atjosiu radinėli * Ir paimsiu už patelę.

Par laukelį kada jojau * vienas antrą nedabojau * Pentinėlėj švitra švatru * Kamanėlės blisku blašką.

Paklausė mudams tėveliai * Kami kalti pintinėlėj? * Kami mėgstas kamanėles * Dėl ko anos silkinėlės?

Ringoj kalti penktinėliai * Dunski mėgsti galonėliai * viskas gautas nu mergelės * Gražios kaipo lelijėlė.

Dainuoti ne visai tesutinkant, aš išsiėmiau skripčias ir pradėjau džirzginti. Beregint sustojo porų poros ir šoko lig išvakarų. Vos lig nakties dvileką suskido.

*

Pabaigęs darbą leidaus linkon Zarienų, taip taisydamas kad nedėlios dienoj galėčiau būti tami miestely. Miniją upę parėjęs įlipau į aukštą. Apsižvalgiau ir paregėjau kalnų kalnus be galo.

Kalnais beidamas sutikau kažkokį paputižandį¹¹⁴ greitai su žmonių arkliais bevažiuojantį. Kurs mani pamatęs sušuka: „Stoj!”. Aš nors nemoku būtinai nė lenkiškai, nė maskoliškai, tečiaus supratau reikiant stotis, kaipogi ir apsistojau. Paskiaus vėl maskoliškai tarė: „Koho tibi toks?”. Aš atsakiau — nusuprantu. „Al kuoda ti toks? Aš atsakiau: „Neturiu kuoda ir nesmi nu skuodo”. Paputžandis: „Mauš ti byloti?”. Aš atsakiau: „Nemoku maskoliškai byloti”. Negalėdamas sa manim surokuoti važiavo šalin ir mojavo su ranka sakydamas: „Smotri, smotri jau tave i karčėmoj najdu”. To žodžio nesupratęs, kumbrinau į Zarienus. Į karčemą įlindęs klausiau vokiškai žydų, kas čia važiavo? Tie atsakė važiavus maskolių asesoriui¹¹⁵.

*

Įėjęs į bažnyčią radau daug žmonių begiedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonas Každailevičius, pamokslą sakė Peliksas Jonavičius. Bet didžią atmainą regėjau čia apdaruose. Vyriški girdi apsivilkę su sermėgomis gelambės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Kiti dar su pilkomis, kurių tečiaus siūlės uždengtos buvo su baltomis pinomis¹¹⁶. Moteriškės mažne visos apsidariusios su išilginiais, ant galvų pirktiniai skepetai antdengti, kitos dar su briliais¹¹⁷. Antklasto¹¹⁸ ant pečių neregėjau.

Išėjęs iš bažnyčios pakalbinau vieną vyrą (bajorą Neverdauskį) ir klausiau, dėl ko čia tokia atmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti. Atsakė: „Ar nežinai, mūsų parakvijoj kur kalnelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim. No to prisistebėjai ir antojej daros bajoriškai.

*

Dar klausiau: „Ar visur taip yra kalnuota žemė, kaip čia regiu?”. Atsakė: „Kalnai prasided Kalvarijos, baigias Girdiškės parapioj. Užgul daug vietos. Aukščiausios jo viršūnės vadinas: Gilvičių kalnas Kurtuvėnų parapioj, Žąsino kalnas Janapolėj, Šatrios Luokės, Moteraitis Pavandeny, Girgstutas Varnių, Medžiogalis Kaltynnėnų ir Aukštogiris Laukuvos parapioj. Dar Kalnai: Šatrija, Girgzdota ir Medžiogalis; senovėj vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonis dievaičiams savo apieras¹¹⁹ degina. Yra ir daugiaus tokių senovės bažnyčių pilimis vadinamų, nes juos tikrai mūsų probočiai supylė, kurių čia negaliu išskaityti¹²⁰.

Kalnai, kuriuos pirmo išskaičiau, parjuos Žemaičių žemę, kurią statė narsiausi žalnieriai didiems Letuvos konigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui. Pasakiau ponui už apsakytus dalykus — ačiū — ir ėjau į karčemą. Kami pavalgęs išsiklausiau ant Luokės kelio ir kabakš, kabakš ėjau.

*

Keliaudamas par pušyną įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolę, Pavandenę, Luokes ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi; aš bežiopsodamas su savo klumpiais šlukšt paslydau, zlakt išvirtau, tabalai, tabalai, byr, byr nu skardo ritėjau, medeliai girdi rietant trakš trakš lužo. Mano klumpiai nusmūko nu kojų brabrakš brabrakš kažikur ritėjo, brilus sklost nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė. Rasi būčiau ir smertiop užsimušęs, nes ir čionai traškėjo, kad ritėdamas būtų capt nenusitvėręs augantį alksnį — vos gilmėj pakalnės ai ai stenėdamas ir atjodamas capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnų nebuvęs! Kad tu būtumei seniai nugriuvęs! Voz be surankiojau savo klumpius su brila, kabakš kabakš kabinaus i kalną ir par upę Virvetą parėjęs radau sodelį ir įėjau pri žmogaus vadinamo Karitonas. Tam guodžiaus tarydamas: „Ar žinai ką, tėvai? Didžiai susikūliau kalnusi jūsų, ar negalėčiau ko gauti pavalgyti už pinigus? Esmi kraučius iš Palangos”. Ūkininkas atsakė: „Kas čia teiks terliotis dėl tavęs, čia ne karčema”. „Silpną man daros, ar neduotum ką gerti?”. Karitonas atsiliepė: „Marike, duok tam parejūnui gerti”. Ta plumpt įmerkė puodelį į viedrą,¹²¹, pasiėmė vandens ir bakš padėjo ant stalo, be kokio stiklo. Aš su abiem rankom paėmęs atsigėriau, padėjau dvetą skatikų, pasakiau — sudievu — ir išejau i Luokę.

Čiae pas Jeku pavalgian ir parnakvojau, o ryto metą nuvykau į Šaukėnų parapiją i Žygaičiu sodą pas gerą ūkininką Joną Motuzą, prieš pat Kalėdas. Gavau darbą ir siuvau.

*

Užėjo kūčios, nu ryto parbuvom alkani; vakarop dukterys Elzė, Apolonia ir Petronelė apskleidė stalą pirma su šienu, paskiaus sa drobule ir padėjo torielkas¹²². Motuzienė atnešė ant baltų torielkų aplotkas¹²³, surijo šeimyna. Motuzas laužė su visais tarydamas: „Ačiu Dievuliui sulaukėm sveiki kūčių, rasi Viešpats daleiss ir kitų sulaukti”. Ėmęs šmotelį aplotkas atsakydavo: „Duok tai Viešpatie, duok tai Viešpatie”. Tuo tarpu dukterys padėjo ant stalo virtas pupas, žirnius ir kviečius sa saldžia sriuba, ant kurios dar takšojo šmoteliai aplotkos. Tojaus visi parsižegnojom, sukalbėjom poterius ir pradėjom pat pat lesti grūdus. Dabar Motazienė atnešina kopūstų sa žirniais virtų. Gurkš, gurkš prikimšom pilvus kaip reksčius¹²⁴. Pavalgę sukalbėjom Tėve mūsų, bempt, bempt sugulėm ir puškavom.

*

Bemiegtant girkš atsidarė durys. Kažikas įėjęs tarė: „Na vaikai miegat, o ar nežinot, kad šią naktį bus Bernelių mišios, reiks keliauti į Šakėnus? Tai išgirdęs žvilkt pažvelgiau, pamatęs namo gaspadinę strapt stojaus ir sakiau: „Gerai, motinėle, tojaus visi stirsime ir melsimės atsispirdami. Motuzienė prasijuokė ir tarė: „Privalgę vaikęliai stirinkit. Negi veltno taučijau¹²⁵, beregint pataukš išėjom su visą šeimyna. Naktį šventorei susiėjo no dešimtis vyriškių i vieną kruvą. Aš pajutau kažiką čiupnojant mano kišenę, capt už ranką nutvėriau, veiziu kami nebuvęs žydas, nieko nelaukdamas plaukš jam par ausį, takš par antrą, tirinkt trečią kartą, žydas bene pavirto. Kiti vaikiukai bakš bakš sudavė jam su batų kulnėmis; žydas tečiaus tylėjo it nebilys, o išsprukęs iš mūsų rankų pabėgo.

Pradėjo varpai dzen dzen skambinti; išgirdę šmukš sulindom visi į bažnyčią. Mišias laikė pats labai geras ir nu parapijonų¹²⁶ milymas klebonas Juzupas Januškevičius. Po tų mišių laukėm sumos, žirniai mūsų pilvuose nuseka. Po visam švikštu švikšdami šarpawom namon. Vos į kiemą įėjom pakvipo mums lašiniai: visiems sugrįžus padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanią šiupenę¹²⁷. Paršo uodega biškį apkrimsta kišojo vidury bliūdo, ką aš regėdamas tariau: „,Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo uodega neciela¹²⁸? Atsakė tatai šunys bjaurybės apkrimto.

*

Gaspadinę su gaspadorium pasvadinom užstalėj pačioj kerčioj, kaipo vyriausioj vietoj. Motuzienei teko pirmas dalykas su uodega. Valgant trakš trakš už ausimis traškėjo. Visų snukiai riebūs paliko, galėjom eiti šeimynas samdyti. Pavalgę atsigėrėm gero alaus ir kaipo naktį ne miegoj klekst klekst sugulėm, kelėmės ateinantį rytą.

Atsiliepė Elzbietė: „Nu ir mes kelkimės, nes par daug ilgai šneki. Atsakiau: „Teisybė, motinėle, bet matai — žmonės parejūnai gieb daug meluoti, pri kurių ir aš prideru.

Penktas vakaras

Nors įkyrėjau matutei aš savo pasakomis, tečiaus vėl vakarui atėjus namiškiai susėdo, o aš šiai prabilau.

Antrą Kalėdų šventės dieną vieną vėl ėjom į Varputėnų bažnytėlę, išklausėm mišelių, o grįžę pavalgėm juodų vėdarų su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių ir tuos paėmėm. Po valgių tarė gaspadinė: „Jūs papietavę tuojaus eitat gulti, gana to, pogiedosma bernelius. Tuojaus Elzikė paėmusi Kantyčkas pradėjo sukurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm: „Bernelit gimė Betlijoj”. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritine mušti, o temstant sugrįžom i trobą.

Nieko netrukas pradėjo loti šunys ir kažikas brakšt brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?”. Atsakė: „Mes susiedai blukvilkiai¹²⁹, argi rodą¹³⁰ bernelį giedoti?”. Šis atsakė: „Roda, roda“. Tujaus įėjo keturi vyrai, trys jauni o vienas senas žilas, pagiedojo Stveikas Jėzau mažiasis ir tarė senis: „Sosiedai, atėjom pas tamstą ne gerti ne valgyti, bet tamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkininkas, geras sosiedas, dievobaimingas žmogus, dar mana vaikui kūmas¹³¹: tarp mūsų plikių gali vadintis karalium, kaipo tarp aklų vienakis. Milym tamstą, nekartą susišelpiam¹³², todėl sulauki tos didžios šventes sveikinam tamstą drauge su gera moterim ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės. Motuzas pasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tulid vėl činkt činkt i langą kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.

*

Motuzas atnešina cynos izboną¹³³ alaus, ir padėdina su skleinyčiomis¹³⁴ ant stalo, seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį¹³⁵ nešti. Sustoję į rinkę¹³⁶, vienas apsukuo skriedamas kam norint įbrukdavo žiužį: tas beregint čakš čakš muši gret stovintį ir gynė apsukuo rinkę. Muštasis žiužį įgavęs vėl pabrukš kitam įdavė, o tas šalip stovintį taip pat šmiaukš, šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.

Be puškuojant tariau: „Nu dabar tu, Peliksi, būsi vilku, o Izydorius te gana aveles. Tujaus Peliksą kaip vilką įstumė į kertį ir su krieslais užstatė it su tvora užtvėrė. Izydorius jiems ilgą ramentą sustatė dešimtį berniukų su mergelėmis ir sakė: „Ganau ganau aveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundisiu. O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos”. Beregint žirkt atsisukęs tarė: „O tu, vilke, ko čia stipsai?”. Vilkas: „Ko tu nori, ar aš dėl tavęs avių su ožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu dabok savo avių — ne manęs”. Piemuo: „Ar tau ne gėda, bjaurybe, būti par visą amžių kraugeriu? Dėl ko žmonės ir mano aveles be to apsieina?”. Vilkas: „Jei taip tu su savo avelėms benesi už mane geresnis? Kas prarys: jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pats avis jej ne žmonės? O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalėlių ant lapų esančių sugromul. Tečiaus anos geras, o aš vieną papjovęs didesnis esmi kaltinikas. Taip tavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus, kurs išmuše žydą už tai, jog is skolos praše.

Piemuo vėl sakė: „Ganau ganau aveles”, bet iššokusi iš kamaros i trobą mergelė tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti sermėgelę”. Vos piemenį paėjus, vilkas capt vieną avelę užtvėre ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebranda aveles, verkė ir sakė: „Ai ai kami mana avelė?”. Vilkas atsakė: „Paskriejo gerti”. Mergelė antrą kartą iššokusi tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti terbelę”. Piemenį paėjus vilkas kitą pagavo avelę. Taip visas išgaudė.

Ant galo visi sušoko ant vilko čiupt gerai nutvėrė, brukš patraukė, benc išvertė ir takš takš mušti pradėjo. Vilkas girdi pirmu cipt cipt cipt, paskiau vau, vau kaukė, ant galo strapt stojęs ir tabolai tabolai pabėgo, nė uodegos nebepalikęs.

Mums besivolioujant atėjo velyvas laikas: pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Ryto metą aš anksti kėlęs iškroviau savo daiktus ir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė: „Ką tai, meistreli, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykų trečią dieną švenčiam; negalėsi šiandien siūti. Atsakiau: „Kas bus, tėveli, ar galiu aš par tris dienas nieką nedirbdamas jūsų duoną valgyti?”. Motuzas tarė: „O kur dings meistras šventėms užėjus”. Atsakiau: „Nu gerai aš už darbą nieką neimsiu”. Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojom bernelius ir šenečia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: „Motinėle, ar neleistumi mums pašokti. Aš turiu skripičias”. Ta atsakė: „Nu gerai spardikytės ir mano dukteris to gieid be galo”.

*

Daugiaus nieko nebsakydamas išsiėmiau te skripičias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregint sustoję šeimyna Motuzų, o aš tariau: „Nu šokit šesnytį”. Vaikiukai byldu byldu spardės šokdamis, mergaitės tūpt tūpt tuptojo. Tiems bešokant keturios susiedų mergelės tarsi užuodusios atėjo. Pradėjau čirškinti Dūriną, visos kerčioje sustojo šoko ir sukos kaip reikiant. Po geros valandos aš grieždamas ir pats šokdamas sušukau: „Žyds degė degutą”, tojaus visi dainuodami pradėjo suktis. Kad nupluko susėdom.

Velyvam laikui atėjus, pavalgėm pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai¹³⁷ įtikau, geidė, kad nuo jų niekuomet neišejčiau.

*

Šventėms praslinkus siuvau atsispirdamas. Darbą pabaigęs taisiaus¹³⁸ eiti toliaus be užmokiesčio. Motuzas vienok įspaudė man rublį į ranką. Nuėjau i Kurtuvėnų parapią i Užkalnės sodą pri Antono Povilaičio.

Čia darbą gavęs siuvau be atlydos¹³⁹. Tiktai šventei Trijų Karalių atėjus sugrižęs iš bažnyčios, ryžaus pabraiti. Susėdo pablaku¹⁴⁰ Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvo Šešką gaudyti: Adomas čakš suriežė man gerai par nugarą, bet spėriai sugavęs žiužį sėdaus ir kitų nugaras tvinkt dailinau.

*

Sukilus gaudėm lapę, kuri bavo viena mergelė. Aš trobos asloj stojęs tariau: „Žinot ką susėdo, par nelaimę, įjunko¹⁴¹ pri mūsų lapė: išpjovė žąsis ir vištas; reikėtų ją sugrobti”. Mikolas klausė: „Kokia yra lapė?”. Atsakiau: „Lapė yra nedidi, tur tėvo snapą, akis plačias, ausis stačias, dantis it vargonus, bet landžius it yla, nagus iškumpusius, uodegą ilgą it šluotą. Vienok kartais apsidaro it mergelė. Mikolas atsiliepė: „Aš tokią regėjau šmižinėjant trobos kertėj, užstalėj. Ej nu pabrukš gaudikim!”. Lape šmurkš po lova. Visi sušuko še še mes regėjom, lyskit po įtiestuvę¹⁴². Palindusiem čakš įkando. Tai ai ai sušuko! Ir sakė — ej, štiš tu laukan. Kitam lendant sprakt įspyrė į galvą — tas capt sugrobė lapei už uodegą, bet ta ištraukusi blikš pasirodė po stalu. Apnikta purst, braižė it katė, sugauta klapst klapst su dantimis brazdina smeigės kamštį ir tarsi apmirė. Visi ki ki ki juokės. Bet lapė staiga atgijusi, strup stojos ir pataukš pro duris išspruko.

*

Visiems beilsuojant, aš atsiliepiau: „Paklausykit, susiedai mano dainelės, parašytos metais 1832”. Visi atsakė: „Nu gerai gerai klausom”.

Dainė

Palik sveika mylimoj, pabučiuok ant kelio * Joju greitai su kaimynais, mušti neprietelio, *Nes jau atein tikri Lankai po valdi Gielgudo * Nebišeisma iš Žemaičių, jau mes gyvo Gudo.

Tai ištaręs juodą arklį, pentinais suspyrė * O mergaitė nors verkdama jo drąsumą gyrė * Jok sveiks tarė jaunikaiti, duok Gudams pažinti * Jog Žemaičiai ne duos veltno savo žemės minti.

Jaunikaitis dar du kartu ant jos žvilkterėjo * O mergaitė jau daugiesni, ano nebregėjo * Jodamas greitai su draugais, par kalnus par krūmus * Povandenėj gird šaudymą išvyst jau ir dūmus.

Kaip tikt anus Šymanauskis, atjojant pamatė * Prijėmė visus meilingai ir i karę¹⁴³ statė * Muškitės tarė vaikeliai, už jūsų luošumą * Nesigąskit neprietelių, nej anų dauguma.

To išklausę puolė kartą ant Čerkiesų būrio *Tujaus eiles jų sumaišė, vyresni nudūrė * Paskiaus kirto, pjovė, badė; iš šaudiklių šaudė *Kur tiktai Gudą pamatė į kalinį gaudė.

Tuo kartu jau prasidėjo pati tikra karė * šaudė maskoliai ir lenkai, vėl šaudikles darė *virpėjo žemė nutrenksma, nu baisios strošnybės * Saulės šviesybė užtema, nu dūmų daugybės.

Virta kupitoms¹⁴⁴ maskoliai, kūnais žemę dengė * vieni negyvi gulėjo, kiti amžių baigė * Bet ir mūsų daug kareivių ten užmerkė akis * O vardus jų ir pavardes anūkai apsakys.

Nuog pat saulės tiekimo, lig pat pavakarės *Nepabaigė dar šaudymo, nepabaigė karės * Bet jau lenkai šaudydami ant Varnių patraukė *Kur ties karčemų Gomalų ant maskolių laukė.

Čia kėlės puškas užslėpę vienkartu iššovė *O taip daugybė maskolių čionai galą gavo * Paskui Varnius parnakvoj, gelbėtojai mūsų * visi kartu pasitraukė ant rubežiaus¹⁴⁵ Prūsų.

Jaunikaitis milymajai, grometą¹⁴⁶ parašė * Kurioje aną žegnojo, ir palukas prašė * Einu jau į Prancūziją — turi tai žinoti * Palauk biškį vėl sugrįšiu, jūsų išliuosuoti¹⁴⁷.

Pabaigus mergelės apšoka mane tarydamos, melsdamos: „Išrašyk mums tą dainelę ir išmok gaidas, nesgi mes galim pripusti it daržinę, bet nesugebam išrunguoti”. Aš vis tai padariau.

Atėjus nedėlės dienai aš užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviem vaikiukais nuėjau. Miestelį radau mažą nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro labai gražią galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai¹⁴⁸ verti bažnyčios, už vis Šv. Jokūbo didžiam altoriuj patalpintas man patika. Tuo tikt negerai, jog drėgna bažnyčia juos gadin. Žmonės giedojo, bet ne visai tesutina. Ryžaus parašyti giesmę Šv. Jokūbui, kurią paskiaus ir parašiau. Sumą laikė klebonas Juzupas Wojtkevičius, mažas kaip bitelė, sudžiuvęs Kaip svirplys¹⁴⁹. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevičius, kurio ilga nosis, o galva gera.

Sugrįžęs pas Povilaitį pabaigiau darbą ir ėjau toliaus, todėl ir mes eikiem gulti.

Šestas vakaras

Pakviestas nu Mikalojaus Butkaus ūkininko Kuršėnų parakvijos Višdergių sodo, nuėjau pri to žmogaus ir gavau darbą.

Man besiuvant sugriuvo Butkienė: Butkus paskyrė kūmus ir išvežė gimusį sūnų krikštyti į Kuršėnus. Pats Laucevičius apkrikštijo ir žadėjo dar i krikštynas atvažiuoti. Butkus pakvietė susiedus, jų moterys atejdavo netuščios, bet kaip bitelės ratuotos. Viena atnešė varškę, kita keletą dešimčių kiaušių, kita sūrius; o kožna¹⁵⁰ Butkaus vaikams suteikė keptas pyragų varnas, ar kukulaičius su keturiais ragais. Vaikai laukė jų ateinant ir dabojo kiek gaus varnų, ar bus toms akys iš anglies išspaustos.

*

Antrą rytą atvažiavo dzekonas¹⁵¹: visi svečiai sa džiaugsmu lig vartų išėj priėmė svečią, visi jo rankas bučiavo. Įėjęs i trobą tarė: „Pakajus¹⁵² tiems namams ir visiems juos gyvenantiems.” Butkus bučiuodamas jo ranką atsakė: „Ir tamstai, geradėjau”. Tujaus ir aš brukš prisiartinęs, pasisakiau, kas esu ir tariau: „Tėveli, pagiedosiu naują giesmelę, kurios šitai turiu išrašius”. Dzekonas atsakė: „Nu gerai sukurk jau”. Pradėjau giedoti gaidą Linksminkit dangų.

Giesmė vaikui užgimus

Šitai užgimė naujas tarnas Dievo * Kurs bus patieku¹⁵³ motinos ir tėvo. * Bažnyčia Dievo priėmė už sūnų * Apiplaudama pri krikštą jo kūną.

Nebus stipresnio už jį kataliko * Nes visus darbus piktoje paliko. * Nors gyvenimą vos tiktai pradėjo * Tečiaus padoriai, elgtis pri* žadėjo.

Stovės pri žodžio, galim tam tikėti * Papiktinimų negalės regėti, * Nes ėvai vaiko yra dori žmonės *Išmokys sūnų Viešpaties malonės.

Draugi sa tėvais ir mes pasidžiaukim * Nes jauno žmogaus pasaulėj sulaukėm. Amen.

Tą giesmelę giedant Dzekonas girdi neišaukąs kar, kar, kar niuniavo; bet aš giedojau aiškiesniai nekaip gaidys kakariko. Žmonės iš manęs tarsi tyčiodamies sakė: „Jau tik, meistreli, galėtumei gerai šaukoti rožančiu bažnyčioj ar pri jos durų su ubagais. Aš tokį taboką šniukš užduotas¹⁵⁴ prasijuokiau ir nosį suraukiau it naginę. Susipratau manęs paprotį ivedąs, kurs ne visiems tepatinka.

Dzekonas pavalgęs pietus pradėjo taisytis važiuoti: visi svečiai subruzdo ir išleida kaipo didžiausį svečią už vartų.

*

Atsiliepė Elzbietė: „Bet apsakyk veikalus žmonių tos srijos¹⁵⁵ kurią parėjai.

Atsakiau: „Gerai, matušėle, tojaus pabrukš, nežinau tiktai, ar viską sugriebsiu, atminsiu ir apsakysiu. Parakvijose: Telšių, Luokės, Triškių, Tyrkšlių, Užventės, Šaukėnų, Viekšnių ir Kurtuvėnų; tur žemę gerą vadinamą juodžemiu. Smilčių yra parakvijose: Luokės, Tyrklių ir Kurtuvėnų; balų yra parakvijose: Triškių, Raudienų ir Viekšnių. Medžio užvis tur parakvijos: Triškių, Tyrkšlių ir Kurtuvėnų. Žmonės ar žemę su žambiais¹⁵⁶ mažais negerais, naujų visoj Europoj ivestų nepriėm. Eketės tur medžio su gelžies¹⁵⁷ virbalais. Ar ir akėjo ne vien vyrai, bet ir moteriškės. Rugius, javus ir šieną pjaun su dalgiais pačiais tikt vyriški. Su pjautuvais pjaun tiktai pupas. Vyrai daros su sermėgomis myli¹⁵⁸, su liemeniu siūtomis. Moteriškės riedos papročiu žemaičių su striukėmis, sijonais ir kvartugais marginiais pačių austais.

Vyriški Viekšnio, Lackavo ir Laizavos parakvijų įsimanė siūdinti sermėgas išeigas, su apykaklėmis, karvošiais ir kišenėms bliso¹⁵⁹.

Kojos aun visose minavotose¹⁶⁰ parakvijose su naginėmis, turtingi tiktai batus nešioja. Eidami į bažnyčią apsidaro gražesniai ir nešas moteriškės kurpes, o vyriškiai batus. Su tais apsiaon atein į miestelį. Po visam vėl išsiaun.

Čėdij¹⁶¹ paprastai: kopūstus, botvynius ir roputines, bulvių šie daug. Valgo džiuvusią mėsą, kiaulių daug laiko. Pasnikas stipriai užlaiko. Žuvies negaudamis, perk silkes. Vieroj¹⁶² kataliko yra stipri. Žmonių nekatalikų čia nėra. Žydus tiktai visur įvysa¹⁶³.

Pirma viskupui ir kunigams draudžiant visi buvo blaivi, arielkos¹⁶⁴ nė ragauti neragavo, nugis jau (1862 m.) atsirado ir gerančių.

Žmonės karališkiais vadinami, užvis parakvijos Viekšnio ir Triškių didžiuojas, tankiai kišas į nesavo reikalus, geb provotis¹⁶⁵, nesuprant gautos valnasties¹⁶⁶ ir tarės viską galintys daryti.

*

Bet jau grįškiem vėl pri Butkaus. Krikštynoms ir mana darbams pasibaigus gavau užmokestį. Butkaus sūnus Izydorius palidėjo mane lig Kuršėnų, ėjau kiaurai par Šiaulius i Ligumų parakviją ir paklovao į Stačiūnų sodžių pas Antoną Zaječkauskį. Čia pat gavau darbą, siuvau par keletą nedėlių.

Besidarbuojant sunkiai susirgo artimas susiedas Jonas, žmogus padoriai gyvenęs pusamžis, turįs moterį ir vaikus. Jo pati parvežė kunigą iš Stačiūnų Baranauską ir daktarą iš Šiaulių, bet tas nieką nemačijo¹⁶⁷. Ligoniui kaskarts silpnyn einant, viena davatkėlė skaitė Pravadniką. Sergąs nedaug tegirdėjo, nes jau žmonių nebepažina. Kartais oj, oj, oj, oj aitojo, kartais kniost tarsi pakirda, ir trakt, trakt rankas traukė. Kad gėrė klukš, klukš vanduo tarsi i kubilaitį krenta. Kartais tarsi puokus su dam pirštam nu savęs lasė. Dar namų šunyss par visą ligos laiką vau, vau kaukė. Vis tai reiškė artimą smertį¹⁶⁸: kaipogi ir numirė.

Vos tai išgirdau, dinkt atėjo man į galvą pasakyti pamokslą kūnuj išnešant. Išsiklausinėjau apie numirėlės darbus ir briešt, briešt surašiaus, ką sakysis. Išnešinoms kūno atėjus, aš tyc ten besąs... Grabą išleidęs bempt įdėjus, aš stipt į tas įšokęs, persižegnojau ir šiaip prabilau.

Geriems žmonėms smertis daiktu geru * Ir galu žmoguj vargų ir ašarų * Akisu Dievo pastatys * Kur Dievą garbins ir matys.

Šitai tarėm ir pakastuvės, numirė geras Jonas. Smertis jo, pargandino¹⁶⁹ mumis visus; nes atsitinka nelaiku, vos pusei ąmžiaus. Gailės jo moters, gailės vaikai našlaičiais palikti, gailės ir visi sosiedai. Dėl ko tai gailės? Dėl to, jogei moteriai buvo geru vyru, su kuriu niekuomet nebarės; gailės vaikai, nes dėl jų buvo maloniu tėvu; gailės sosiedai, nes buvo padoriu ūkininku, lipšniu¹⁷⁰ susiedu ir išmintingu žmogumi. Gailės dar dėl to, jogei nūstodami Jono, pritruks gero paveizdo dėl savęs. Pasakykit patys čia susirinkę į laidotuves, klausytojai, amžinatilsi Jonas ar įvedė kurį iš jūsų į karčemą ir apgirdijo? Ar namuose savo čiastavojo¹⁷¹ kurį lig girtybės? Ar pasavino bent mažiausią svetimą daiktą? Ar leidžia galvijus savo i svetimą rėžį¹⁷²? Ar pažyčiojęs¹⁷³ nu ko pinigus neatidavė? Ar algą šeiminystėms susuko ar nutraukė? Nieko to nedarė, nes buvo geru kataliku. Arkliai jo į Šiaulių turgų nuvažiavus neskambino su dantimis lig išvakariui, nes arielkos negerdamas, vos pabaigęs mieste reikalus grižo namon. Neužkliuvo jo kumelės nė prie vienos karčemos; nes ta nedora namų nelankė. Kurs pavargelis į jo namus atėjęs, negavo duonos abrakėlės ar sujos miltų? Kuomet Jonas rinkliavą ir padotką neužmokėjo, kuomet su kuo provojęs? Žodžiu sakant, gyveno amžinatilsį Jonas kaip prider gyventi geram katalikui. Tokiam tai žmogui, kaip sako giesmė muša smertis yra daiktu geru, galu vargų ir ašarų. Toks stosis akivaizdoj Viešpaties ir džiaugsis Jį regėdamas.

Teisingai tadgi jo visi gailėdamos su atduksia sakom: „Amžinatilsį jo dušelei”.

Nors kaip žinom numirė Jonas su kunigu ir sa šventais sakramentais: tečiaus idant darbai jo kaipo žmogaus nekliudytų dušelei įeiti į amžiną atilsį, nor jums, geri susiedėliai, paskutinį kartą pasakyti su Dievu. Iš tos priežasties šitai par lupas mana sako: „Visu pirma sudievu tau, gera moters mana, su kuria dešimtį gyvendamas metų, laimę ir nelaimę dalijaus. Su Dievu jums, vaikai, kuriuos mylėjau ir norėjau išauginti į gerus žmones. Sudievu tau šėimynėle mana, kuri ištikimai man tarnavai. Su Dievu jums, susiedai, su kuriais be barnių gyvenau, o jej kurį kaip užrūstinau, meldžiu jūsų dovinokit; nes ir aš mirdamas nė ant vieno nepykau.

Jej kuomet galvijai mano, iššoko man nenorint i jūsų rėžį, atleiskit; nes ir jūsų gyvuliai į mano javus ir pievas įbrido. Šitai paskutinį kartą sakau jums su Dievu. Jūs manęs sugrįžtant nebsulauksit, bet aš jūsų ateinant sulauksiu. Miriau pusiai dienų mano, ir jums taip gal atsitikti; todėl gyvenkit pagal įstatymus švenčiausios vieros katalikų; nors jumis kaip Šv. Lauryną, kurį čia Stačiūnuose garbinam ugnim kepta, nepameskit vieros. Nes atstodamis nu katalikų, būste tikrai prakeiktais. Taip saugodamos viso pikto, pakliūste i dangų ir su manim pasiregėste, ką duok Viešpatie. Amen.

Kalbą pabaigęs šmukšt nuslinkau nu šlėdžių ir palikau visus beverkiančius. Rejkėjo jau vežti kūną: bet šitai naujia kliūtis. Du gražių arklių pakinkytų, girdi žvilkt, žvilkt apsižvalgė, knarkt knarkt knarkčiojo, ausis šast šast skiautė ir nėjo nė iš vietos. Važnyčia su votegu plaukš, tiaukš tiaukščiojo, švikšt čakšt anuodum par šonus uždrožė; arkliai šokinėjo, bet nė trupučio netraukė. Aš tai regėdamas klausiau: „Kieno tuodu arkliai?”. Važnyčia atsakė: „Mirusiojo Jono”. Dar aš: „Be ne mylėjo jis didžiai arklius??. Važnyčia atsakė: „Oj mylėjo”. Tariau: „Šitai yr priežastis, arkliai ji užuodę nenor savo gero gaspadoriaus išvežti. Kinkykit laukon, sulaužys dyšlių ir įkinkykit svetimus arklius”. Vos tai padarė, beregint išvažiavo, o giedotojai šaukė: „Susimilk ant mūsų Dieve maloningas”. Numirėlį išvežus namai paliks tušti ir nuliūdę, ko aš nenorėdamas regėti, grįžau pri Zaječkauskio ir dirbau savo darbą, pabaigęs gavau pinigų ir kioblinau toliaus.

*

Iš Stačiūnų sodžiaus išėjęs sijkiau Pakruojo parapijos ir pakliuvau į Narkūniškių uličią, bet čia darbo nedasiklausęs keliavau į Pasvalio miestelį, pas ūkininką Šenterį, kurs reikalavo kriaučiaus. Dvejetui dienų praslinkus mano gaspadorius pakėlė atminimus, nes jo motina tami laiki buvo mirusi. Šenteris su sūnumi Kazimieru ir su visa gimine į bažnyčią ėjo, aš taipogi niešinaus. Kunigai giedojo ekzekvijos, bet aš matydamas kleboną Lileikį neįšaukant, prikibau ir drauge giedojau. Kad pasimeldėm namon sugrįžom, Šenteris davė gerus pietus.

Tujaus kami nebuvo pradėjo eiti pas Šenterį miestelio ubagai: viena spitra¹⁷⁴ kitą vienakį vedė; antras klišis¹⁷⁵ kluklupt, kiuklupt raišdamas vilkos, trečias neregąs virves turėdamas keliavo, ketvirtam su kaltūnais aptekusiam greitai einant, kaltūnai ant glvų it virvgaliai vadaliojas, penktas vienkojis su dam kriukium beidamas, šiukšt paslido, babakš išvirto ir takš į klaną įkrito. Sveikesni vienok ubagai up, up, sakydami pakėlė ir pastatė ant vienos kojos it žąsiną žiemos laiku. Kita boba su trimis vaikais vedina plušėjo. Visi plėkš plėkš* sudeda ant pamatų ir pradėjo giedoti be kokį sutikimą. Vienas miau miau it katinas miauzgėjo, kitas ve, ve it veršis rėkė, trečias boa, boa it jautukas baubė, dar kitas kiar, kiar it viščiukas kiarkčiojo, dar kitas ga, ga it žąsinas krikštavo. Aš tai girdėdamas nebišturėjau, išėjęs tariau: „Meldami, taip giedodami namiškius išbaidyste. Palukėkit truputį aš jums pagiedosiu naują ubagų dainę. Visiems nutilus šiaip sukūriau.

Ubagų dainė

Gaida kaip vardon Tėvą galingiausią.

Aš negimiau, praščiokėliu * Ir palikau ubagieliu * einu par svietą melsdamas * Geradėjus, garbindamas.

Kad manęs žmonis nemato * Aš turiu gerą sveikatą visi sąnariai yr tvirti * Galėčiau ir darbą dirbti.

Kaip tiktai žmogų sutinku * Beregint raištį užninku * Sermėgėlę turiu menką * Ir kiek galis susilenkiu.

Su dviem lazdom tuokart rėmuos * Ir botagą dabar imuos * Su kuriuo šunis įplakiu * Kada aplink einant taku.

Su naginėms kojas aunu * O kartais ir batus gaunu * kepurėlę turiu dailią * Siūtą iš senos kutkailės.

Terbų turiu didžią gaują * Penkias senas šeštą naują * Senosios iš nuošukinio¹⁷⁶ * Naujoj yra šikšninė.

Šykšnas yra pasamonai * Užvid man anos ir ponai * Vario sagtai spind iš tolo * Kaip žvagiždės pri jenerolo¹⁷⁷.

Turiu dabar vežimėlį * Gražų arklį ir par* šelį * Kada nebnoriu vaikščioti * Galą dailiai pavažioti.

Kaipo vaikas tikrai štarkus * šaukiu *stipriai par jomarkus * Dėkit bent duonos kruopelį * Į mano šikšnos maišelį.

Taip služnai apsčiai gaunu * Jog visas terbas prikraunu * Sa duona arklį maitinu * Ir paršelį atkutinu.

Į namus kur įvažiavęs * Ar laįinių brizą gavęs * Verdu skanią kankolinę * Arba rūgščią roputinę.

O kad paršelį paskerdu * šiupinį tirštą išverdu * Dabar ant tų riebių pietų * Daugel ubagų pakviečiu.

Pavalgęs galiu atgulti * Ne rūp man arti nei kulti * Miegta kiek vien širdis vadin * O niekas manęs nežadin.

Teipo vis kan manij klojas * Mergės manimi dabojas * Žadu vesti sau pačią * Raudoną gražią Agatę.

Tegul didi ponai pučiaas * Ir žmonės turėtų batus * Aš norint esmi mažesnis * Tečiaus už juos laimingesnis. Amen.

Ta mana dainė ubagams nevisai tepatinka, todėl ir nenorėjo jos išmokti. Buvo ubagų i trys dešimtys, kuriuos visus gra Šenterienė išmeldė. Pratįsus mano kalbai, visi pradėjo snausti; todėl sakilę ėjom gulti.

Sekmas vakaras

Visa ta srija, prasidedant nu Ventos ir Dubisos lig Laivenos ir Mušos upių yra ligi bekokių kalnų. Žemė yra labai gera: tiktai lietuotu metu prapul rugiai ir javai; nes vanduo netur kur nutekėti. Žmones ar žemę su mažais žambais, eketes tur padirbtas iš paties tikt medžio be geležies; su kuriomis niekuomet negal juodžiame gerai išekėti. Šie visokius javus kviečiai arba purai čia užder. Ratus tar labai trumpus įnykus su kampu. Vienam žmogui atsisėdus antram nebėra kur sėsti.

Išmanė tokius ratus dėl atbuvimo lažo¹⁷⁸, nes dabojo, kad arklų savo par dang nenuvargintų. Dabar lažo nebesant, reikėtų, kad imtumės proto ir dirbtų didžius su dišliu sa dam arklus traukiamu. Iškada¹⁷⁹ paties žygio; nes į jų ratus tiek tegul įdėti, kiek geras vyras galėtų panešti. Ratu vienok su vienu dišleliu šalia prikergta¹⁸⁰, su vienu arklu važiuojamų netur. Žiemos laiku važiuojąs su rogėmis, su viena šalia esančiu dišleliu.

*

Vyriškiai vasaros laiku dėvi brilas iš vilnų nuveltus. Žiemą tur kepures šiltas ar ausitas ar lenktinėles. Sermėgas tur rudas sa liemeniu ir su stačia apykakle siūtas. Žiemą kailinius velk po sermėgą. Moteriškės dėvi tokias pat ir taip pat siūtas sermėgas. Galvas apriš su skepetais, kariuos tikt antsklėst¹⁸¹ bet nevisur. Visi kojas auna su vyžomis. Yra dievobaimingi, geri, lėti, o tankiai ir turtingi. Vadinas, paprastai nu Šiaulių miesto Šiaulyčiais. Parakvijose artesnėse Dubisai ir Ventai grinyčios¹⁸² yra šviesos su langais tiktai be kamino. Parakvijose artesnėse Laivenai ir Mušai yra tamsiaus. Langeliai yra maži iš stiklo ar su lentelėms užstumamėms.

Žmonės tos srijos netur pirčių, o daugel vietose nė apie dėl įsiplaukimo, todėl yra juodi, sa prakaitais parmerkti. Mergaitės pagaliaus išein šieną griebti, su juodais neplautais marškiniais, bjauru ir veizėti. Linkiečiau šiaulitėms padirbti kožnai sodžius gražius su langais pirtis, ir eiti į tas bent nedėlioj kartą. Sakiau nekuriems tai, bet nepaklausė.

*

Dar negana buvo man kelionės. Pabaigęs darbą Pasvalėj nuėjau į Davienus, įlindau i koplyčią ir karštai pasimeldžiau prieš stebuklingą Kristų Jėzų tai stovintį. Išėjęs sutikau stiprų vyrą ir tariau: „Tėvai esmi kriaučius, bene turėtumi darbo?”. Tas atsakė: „Aš esmi Pyragis tos uličios ūkininkas, ejkš pri manęs rasi ir gausi darbą. Nuėjęs ėmiau mierą visų vyriausiai dukteriai ir siuvau jupilėlę.

*

Čia man besiuvant atvedė katalikai meškinikai dvi dideles meškas; vaikai su šunimis tujaus susirinko. Meškinikai putė trubą, šankina meškas, o paskiaus įdavė meškai savo kepurę, kuri su dviem kojom atėjusi, meldė nu Pyragio, grūdą duonos ir pinigų. Visa to po biškį meškinikai gavę; nešinos toliaus. Nekokių burtų nemislyti nemislijo daryti. Toks tai meškų vedžiojimas nieko pikta nedaro.

*

Vieną sabatos vakarą tariau vyresniajai dukteriai: „Ar žinai, kad artėj Užgavėnės, būt gerai pasilinksminti; aš moku griežti, paklausk motinėlės, ar leis? Duktė tojaus šoko pri motinos ir klausė. Ta atsakė: „Na gerai reik susiedų jaunūmenę pakviesti. Duktė beregint išsiuntė tarnaujančias mergaites. Tuo tarpu aš pradėjau džirzginti. Sustojo trys dakters ir šoka taip vadinamą šijną. Susirinko aštuoni vaikiukai ir šešios mergelės; „Klausiau, ką šoksit“. Atsakė Anginą. Man tą griežiant spardės visi kiek tinkami, vaikiukai vos grindų neišmušė su kulnėmis; nes visi buvo batuoti.

Pailsi sėdos: tuo tarpu viena mergelė atėjusi tarė: „Pagriežk mums Marcelės tancę šoksma be vyriškių. Man džirzginant šokinėjo šešios mergelės gan ilgai. Toms pailsus vienas vaikinas man tarė: „Kad mergelės šok vienas ir mes vieni pašoksma; pagriežk mums Spilgą. Man pradėjus tą džirzginti sustojo penki vaikiukai: vienas tos spilgos ieškojo, o keturi stovėjo. Ir taip pakarčiu šoka.

*

Tiems šokinėti apkiriejus¹⁸³: sustojo trys mergelės, kurios už rankas susikibusios šoka taip vadinamą Žydelkėlę.

Apsistojus du vaikinus padėjo kryžiškai ant grindų du šakalius ir šoko tancę vadinamą Žyrklės.

Ant galo visi kartu sustoj šoka podušečką. Pailsus gera Pyragienė davė večerę ir išleido svečius namon.

Labai įtikau Dovėnų jaunūmenei, kuri manęs ir išlejsti nebnorėjo; tečiaus darbą pabaigęs keliavau toliaus. Užėjau į Remejkių uličią Vabalnikų parapijos, bet darbo negavęs, leidaus toliaus. Nutraukiau į Skapiškes parapiją ir ką siūti radau pas Svilą Kreipčių uličios gaspadorių.

*