Valerijai

Kada mane ištiko likims raudulingas,

Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,

Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: „Tėvynė

Žiūri į tave, kelkis — tu jai reikalingas!”

Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas

Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,

Rengiausi prakeikt viską... Nuo to mane gynė

Pnminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”

Aš keliausi ir dirbau. Kad dėl neteisybės

Pakliuvau į žabangas, netekau liuosybės¹,

Kada mane teriojo priešai užsigulę...

Per tave man nušvito kalėjimo tamsybės,

Kaip angels sargas mane raminai... Bičiule!

Palaiminta būk!

Przypisy:

1. liuosybė — laisvė. [przypis edytorski]