Adomui Mickevičiui

Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!

Tu milžino siela tėvynę mylėjai,

Aukodamas save liuosybės⁴⁵ idėjai,

Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui⁴⁶ .

Deja, pats po jungu⁴⁷ gyvenimo kietu,

Palaiminti laisve tautos negalėjai,

Bet misijos tavo tebėr⁴⁸ pasekėjai,

Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.

Garbė tau Lietuva, kad išdavei⁴⁹ vyrą,

Kuris ant milijonų širdžių⁵⁰ viešpatauja;

Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą?

Tai žvaigždės pasėtos mūs⁵¹ Genijaus sauja⁵².

Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą

Atskleidžia senovę, ainiams⁵³ pranašauja.

Akermano tyrai⁵⁴

Įplaukiau į erdvy bę sauso okeano;

Vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas⁵⁵:

Per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,

Irstaus⁵⁶ tarp koralinių⁵⁷ salučių bužano⁵⁸ .

Jau blysta oras, niekur kelio nei kurhano⁵⁹ ;

Stebiuos dangun⁶⁰ : ten svinda debesys auksuotas,

Ten žvėrinės⁶¹ išaušęs vyzdis spinduliuotas...

Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!

Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia.

Jų nepasiektų smarkios sakalinės⁶² akys;

Girdžiu, kur ant žolelės supasi plaštakis,

Kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia...

Pratįso mano klausas⁶³ , ar nepasikakys⁶⁴

Gandų iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia!