Marių tyla
Ant Tarkankuto aukštumos
Paviljono 65 kasnykas66 vos krustels nuo vėjo,
Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:
Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė67,
Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.
Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.
Snaudžia ant nuogų karčių68; laivo apatinė
Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;
Nurimo marininkai69, minia suklegėjo.
O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų
Polipas70 dugne miega, kada dangus graudžia,
O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.
Mintie! Tavo gilybėj hidra71 atminimų
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,
O kad širdis nurimus, nagus jon72 suleidžia...
Mareivystė73
Ūžmas didesnis, marių vaidinas baidyklės74,
Laivininks75 aukštyn ropia ir ore pasviro,
Išsitiesė kaip ilgas, tarytum pastiro,
Lyg tykodamas voras iš savo sėdyklės76 .
Vėsula! Dūksta laivas, žąslus šalin trenkia,
Skenda putų pusnynuos, voliojasi, narsto,
Kelia sprandą, pamynė bangas, dangų varsto,
Kakta debesius skaldo, sparnais vėjus lenkia.
Mano siela kaip stiebas dausomis77 lekioja,
Pujoja vaidentuvė78 lyg kasa šių burių,
Rykauju su linksmuoju keliauninkų būriu;
Ištiesiu rankas, puolu ant krūties laivinės79,
Rodos, bestumiu laivą pajėga krūtinės80:
Malonu man! Gaivu! Kaip paukščiui, kurs skrajoja!