Audra

Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo

Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;

Jau lynas paskutinis mareiviams⁸¹ ištrūko,

Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo.

Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko

Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo

Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,

Lyg karžygys įbingęs⁸² mūsų laivop niūko.

Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,

Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,

Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.

Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus⁸³ graužė,

Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,

Ar melsties⁸⁴ moka, ar bent tarp draugų gal mirti.