Alušta naktį

Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;

Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja¹⁵⁴,

Trūksta¹⁵⁵, škarlato¹⁵⁶ sroves palieja ir gęsta;

O bastus ¹⁵⁷ keliauninkas klausos, žvalginėja.

Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,

Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;

Gėlių kvapsniai¹⁵⁸ prabilę, it muzika klęsta —

Širdin¹⁵⁹ slaptingai kalba, girdo nelytėję.

Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:

Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,

Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!

Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!

Ant susnūdusių vokų vos miegas užkrinta,

Vėl akies kibirkštimi keli prie mielumo.