Bachčisarajus naktį

Skirstosi iš džamijų ¹⁰⁴ dievuotųjų¹⁰⁵ minia,

Izano aidas dingsta pavakarį tylų;

Paraudo susigėdus aušra nuo šviesylų¹⁰⁶,

Gaisus nakties karalius kopia į gūžynę¹⁰⁷.

Jau žibintuvai žvykso po dangaus tuštynę;

Tarp jųjų plūkuriuoja vienas debesylų,

Kaip snaudžianti didžgulbė ¹⁰⁸ po ežerą vylų¹⁰⁹,

Jos sparnai paauksuoti, krūtis sidabrinė.

Čia kipariso¹¹⁰ ūksmės¹¹¹ ir menaro tįso,

Toliaus aplink granitų milžinai juoduoja,

Lyg šeitonai susėdę divone¹¹² Ebliso¹¹³

Po tamsumos pamarške¹¹⁴; kartais sužaibuoja

Kibirkštis ant viršūnės, ir vytim Fariso¹¹⁵

Miegantį dangaus mėlį¹¹⁶ švyst-švyst sidabruoja.

Potockaitės karstas¹¹⁷

Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos¹¹⁸ Krymo,

Suvytai ¹¹⁹ radastėle¹²⁰! Tavo valandėlės,

Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės¹²¹,

Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.

Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių¹²² skliautimo¹²³,

Kodrin¹²⁴ gi ant to kelio spindi tos akelės?

Ar žvilgys¹²⁵ pirm neg geso nuo šaltos žemelės,

Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo¹²⁶?

Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;

Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.

Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,

Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,

Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,

Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.

Haremo¹²⁷ kapinės¹²⁸

Mirza keleiviui

Čia jaunutėles kekes iš meilės vynyno

Imta Allaho skobniui¹²⁹. Čia perlės¹³⁰ rytinės,

Laimės jūroj pagautos, nūn rojaus imtinės,

Prieglobstyj amžinatvės, ilsis ant kapyno.

Jas visos malonybės apleido laikinės¹³¹;

Tiktai šaltas turbonas¹³² žvilga ties gėlyno,

Lyg šešėlių bunčiukas¹³³ir ant akmens gryno

Raidės, giauro¹³⁴ išdrožtos, tebspinkso vardinės.

O jūs, Edeno¹³⁵ rožės! Pas tyrąją srovę

Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,

Amžinai prieš netikių ¹³⁶ užslėptos daugovę.

Nūn žvilgys¹³⁷ svetimžemio teršia tą vietovę...

Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo

Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.

Baidarai¹³⁸

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais¹³⁹ žirgą;

Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,

Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;

Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.

O kad putotas žirgas neklauso vytinio¹⁴⁰,

Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos¹⁴¹,

Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,

Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną¹⁴²;

Išsipūtus atkriokia pas krantą¹⁴³ juodbangė,

Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė ¹⁴⁴ aprakina;

Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,

Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą¹⁴⁵.

Alušta¹⁴⁶ dieną

Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,

Ryto šnabžda namazas¹⁴⁷ po aukso dirvonus,

Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,

Lyg Kalifų¹⁴⁸ rožančiaus rubiną-granatą¹⁴⁹ ¹⁵⁰.

Žydi pieva varsingoms¹⁵¹ gėlėmis ripuota,

Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,

Briliantų sparnyčiais padangę dabina;

Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.

O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,

Verda blaškoma marė ir skandina žemę;

Jos ūžmuos¹⁵² šviesa groja, kaip rainio akyse,

Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,

O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,

Ir maudosi žaginė¹⁵³, ir gulbės baltuoja.