Keleivis

Šalis turtų bei grožio štai po mano pėda,

Ties galva dangus giedras, šalyp¹⁷⁰ dailios lytis¹⁷¹;

Kodėl sielą vilioja tolimosios sritys

Ir — deja! Juo nutolęs laikas širdį ėda?

Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,

Neg Baidarų lakštutės, Salgiro¹⁷² mergytės,

Linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,

Neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.

Taip toli! Taip įvairios vilyklės¹⁷³ masina!...

Kam gi sklaidus svajoju nuolatai merginą,

Kurią dienų jaunystėj taip įsimylėjau?

Ji brangioj tėviškėje, kurią pralaimėjau,

Kur jai primena viskas jos širdies rinktinį¹⁷⁴,

Mindama mano ženklus ar bent mane mini?...

Kelias ties Čufut-Kalės¹⁷⁵ pakriaušiu

Pasimelsk, leisk pavadį, užsigrįžk, varguoli;

Čia jojikas arklio kojoms skiria savo protą¹⁷⁶.

Bingus¹⁷⁷ arklys! Matai, kaip žvalgo skrodės¹⁷⁸ plotą?

Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė ton-pus šuolį,

Ir kabo. — Nežiūrėk ten! Tenai vyzdžio¹⁷⁹ puolį

Neatmuš Al-Kairo¹⁸⁰ versmakė¹⁸¹ giedrota;

Ir ranka ten nerodyk, ranka neplunksnota;

Ir minties ten neleiski, nes bedugnės guoly

Kaip inkaras iš valties metamas in gylę¹⁸²,

Perkūnu kris, bet marių gelmės niškakėjęs¹⁸³,

Vaitį apvers ir stačiai nugrumzdės į žiotis.

Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę

Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs —

Žmonių kalba negali tatai¹⁸⁴ išgiedoti.