Kikineiso kalnas

Mirza

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,¹⁸⁵

Tai marė. Paukštis-kalnas¹⁸⁶, perkūno nušautas,

Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,

Metė stiebines¹⁸⁷ plunksnas plačiau negu skliautas,

Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.

Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas

Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.

Aure ugnies kasnykais¹⁸⁸ plykstelėjo skriautas¹⁸⁹,

Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;

Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs¹⁹⁰ joju;

Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų¹⁹¹

Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,

Tai bus mano kaupokas¹⁹², ir tu pabandysi;

Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.

Šitie mūrai, sulūžę į grioves¹⁹⁴ pakriaušes,

Puošė tave ir gynė, Kryme nedėkingas!

Dabar kiurkso ant kalnų lyg didžiulės kiaušės¹⁹⁵ ;

Juose kirminas bręsta bei žmogus nuodingas.

Lipkime ant bokštelio. Štai spokso išaušęs

Raštas ant erbo¹⁹⁶; vardas gal rykio¹⁹⁷ grausmingas,

Kurs baugino kariją, nūnai pasišiaušęs,

Vynlapiu apsigaubęs lyg vabzdys niekingas.

Čionai¹⁹⁸ kaldavo graikas atenišką dabą.

Čia italas mongolams¹⁹⁹ geležis atmėtė,

Ir mekkietis²⁰⁰namazą²⁰¹ būdavo nyniuoja.

Šiandien kovai joudsparniai skrieja apie²⁰² grabą,

Lyg pilyj²⁰³, kurią maras visiškai išvėtė,

Vėluvos²⁰⁴ gedulingos bokštuos plevėsuoja.