I
Kryžiokų stalyčios1 mieste dzvanijo2 ant vakarinių poterių. Balsas nedidelio varpelio, tikas, rodos tingint atsimušė į mūrus.
Koplyčėlė, kurios durys buvo atviros, nieko joje nebuvo ir kone suvis tamsu.
Buvo tai rudens laikas; tamsuma apdengė mūrus drūtvietes3. Tąpus šviesūs, mitrų šešėliai atsimušė į žemę visokiais pavidalais; einamos vietos buvo apšviestos lempomis, nuo kurių šviesa iš tolo išrodė kaip migla aptraukta.
Kur ne kur vartai atidaryti išrodė kaip tamsi pečiūra4; kaip kur langai su geležinėmis štangomis, kas buvo matyti šešėliai vaikščiojančių viduje.
Mūrai drūtvietės išrodė baisūs, kaip kalėjimo. Patika, iš lėto nuliūdę kiemuose slankiojo kareiviai. Šeimyna striūkuose5 drabužiuose, o klapčiai su trumpai nukirptais plaukais.
Žmonės tie, papratę apie vieną laiką pildyt savo reikalus, kaip nebyliai, slinko kur buvo prisakyta.
Ta tykumą pertraukė kaip kada ne kada staugimas šunies pririšto ant lenciūgo6, arba žvengimas arklų stalduose. Nes ir tie sutverimai, rodos, priprato prie kloštorinio tykumo, tuojaus nustodavo.
Tam tykume buvo labai smutna7, ba kožnas buvo po didele valdžia ir užžiūrėjimu, per ką kožnam gyvastis8 buvo užstelbta. Čia, išskiriant balsą varpelio, ką šaukė brolius ant poterių, nieko daugelis nebuvo girdėt kaip kada rudens vėjai pertraukė tą tykumą, ba nebijojo prisakymo perdėtojaus zokono9, nes sau švilpė be baimės.
Koplyčioje prieš altorių degė lemputė, blogai mėtydama šviesą į šalis, ne daugelis pabažnų10 karėjūnų susirinko tingiai ant vakarinių maldų.
Kamandorius su kopa ant savęs stovėjo prie altoriaus ir labai greitai meldėsi, pusėn-balsų, taip kaip iš prievartos, susnūdęs ir susimaišęs.
Lankose stovėjo vyresni broliai zokono, ką daugelis atėjo iš prievartos ne kaip iš noro, ką galima buvo suprast ant jų, ba nuolatos žiovavo ir akis trynė rankomis.
Ne kurie iš jų susikišę šnabždėjo vienas į kitą. Kiti snaudė, o treti suvis buvo užmigę.
Tamsumoj negalima buvo matyt apie duris, ba ir radosi kelios asabos11, ką varpai sušaukė, nes tie malda suvis nesirūpino.
Gale lankų sėdėjo tarp tų balt-ploščių viena žmogysta, kuri ant savęs patraukė akis. Nuo lempos šviesa atmušė ant jo veido, ką galima buvo įžiūrėt.
Buvo tai vyriškas veidas, ir kožnas galėjo numanyt, kad daug matė, kaip tai sako — ir šilto, ir šalto — ba pilna ant veido buvo visokių ženklų nuo visokių ginklų.
Akys buvo įdūbę giliai kaktoj. Barzda užželdinta ir ūsai, juodi da, tik kai kur žilas plaukas buvo matyt.
Išrodė ant rūstaus žmogaus ir kaip rodos ne labai mėgo tą priverstinę maldą. Paprastas buvo drabužis kryžiokų, ploščius kaip paklodė arba cygonų skraistė, užjuosta ant pečių byle kaip12, taip kaip iš nenoro. Buvo apsileidęs, o ir drabužiai seni ištrinti.
Lūpos to kryžioko buvo sučiauptos suvis nesimeldė, akys lakstė po visus kampus koplyčios. Niekas, rodos, nuo jo negalėjo pasislėpt.
Galima buvo suprast, kad jis neatėjo melstis, tiktai užžiūrėt. Taip pačiai ir tie kiti, kas radosi ant maldos, jo sergėjosi ir kožnas iš nežinių akį užmėtė ant jo. Šeimyna lindo į užkalnius, kad nuo jo akių pasislėpt.
Kad ir išpuolė dėl jo pirmutinę vietą lankose, vienok sėdo į paskutinę, kad galėtų kožną matyt. Žiūrėjo į kožną ir tėmijo13...
Poteriai baigėsi; maldoje kunigui atsakė garsiai. Atsiklaupė ant galo, atsisuko, ir pamažu yrėsi į zakristiją.
Tada pasijudino visi, išsibudino snaudžiantis zakoninkas, šeimyna greitai per duris išbėgo laukan.
Tas kareivis, ką sėdėjo paskutinis lankoj liko pabaigai. Nei vienas į jį išeinančių laukan nedirstelėjo ypač atkreipė galvą į kitą šalį, kad ne pasitiktų su jo akimis.
Koplyčioj jau kone nieko nebuvo, kada ir jis pasijudino nuo daikto ir pradėjo irtis prie durų, prie kurių da krūvutė šeimynos išsilaikė.
Viduryje jos stovėjo, klausdamas apie ką tai, brolis špitolninkas14, nejaunas žmogus, žilas, mytras greitos kalbos, karšto būdo.
Ploščius jam iškalbant nuo pečių smuko, per ką nekantriai sau nuolatos taisė.
Išeinantis zokoninkas užsilaikė prie jo. Paregėjus jį šeimyna, tuojaus išsisklaidė.
Prakalbėjo balsu, nes balsu tokiu, kad už milės kelio būt girdėta. Išrodė tikrai ant vyresnio.
Priėjo prie špitolninko, ką į jį akis įsmeigė kaip ylas15.
— Kas su jaunu Jurgiu dedasi? — paklausė.
— Kas? Serga ir gana; — atsakė paklaustas staiga.
Klausantis žiūrėjo į jį. Buvo jau pats, da šeimyna išsiskirstė. Špitolninkas pasijudino, kaip rodosi, norėjo eiti; pamatęs, kad zokoninkas stovėjo vietoje, nenorėdamas turėjo susilaikyt.
Tas paantrino klausimą.
— Serga — nuolatos serga.
Linktelėjo su galva špitolninkas. Užsimislijęs16 neką.
— Nuolatos serga! Taip! O aš nė negaliu pasakyt kas jam kenkia. Žinote, broli Bernardai, daug mačiau visokių ligų savo gyvenime, nes tos ligos negaliu išprast.
Norėjo špitolninkas trauktis, nes Bernardas jį už rankos sulaikė.
— Palauki valandėlę — tarė. — Žinau, kad tau nuolatos striokas17: nes pasakyk gi man, kas jam yra.
— Kas jam yra? — nekantriai ir su pusiau juoku atsako paklaustas, — taigi, kad nežinome, kas jam yra. Atsakyt į tai negaliu. Matomai serga, nes ligos negalima atmint. Vaikinas pasibaigė, pagelto, nuliūdo, mažai valgo... Sakyčiau, kad ir gyvent jam nusibodo. Kaip atsisėdo užsimislijęs, tai sėdėtų kažin kaip ilgai, o kaip įžiūri kokį daiktą, tai žiūri be paliovos, į žemę arba į lubas.
Ir pečiais trūktelėjo.
— Jaunystė reikalauja krūtėjimo ir oro; misiliju, kad jį paimti su savim, jeigu kur išsiruošime ant užpuolos18 į svietą, tarp žmonių, arba paimsime po kokį komtūrą (vadas kryžiokų), tada vaikas atsikvošės...
Špitolninkas, klausydamas, su galva pakratė.
— Galite, ką norite bandyt, — tarė, — ba aš iš savo aptiekos19, kas tiktai buvo, viską daviau; nemisliju, kad pamatys ir tai... Kažin, ar galėtų jot. Atiduot pas ką, tai reikia vaktuoti20, kad nepabėgtų... Na, aš tiktai nežinau, — pabaigė ir vėl rengėsi eiti; nes Bernardas da jį sulaikė už ploščiaus.
— Kaip misliji, ar jis iš to išeis — paklausė.
Kad būt senesnio, — atsakė su nenoru zokoninkas, kuris nestigo, — būt galima atminti, ar pasveiks, ar numirs. Su jaunyste nežinia, kaip bus, ar pasveiks ar ne, ot, užges kada norint kaip žvakė nuo vėjo ir bus po viskam.
— Gaila būt, — sumurmėjo Bernardas. — Auginome jį nuo kūdikio... Na, ir daug ant jo rokavome.
Brolis špitolninkas, vos dagirdo tuo paskutinius žodžius, ba nerimavo.
— Broli Bernardai! — atsiliepė kaip užpykęs ir rodos paskutinį žodį ištarė: — Tikėk man, esmu21 senas, daugelį mačiau! Kraujo ir būdo žmonių neperdirbsi. Na, perdirbt negalima, įsižiūrėk, kaip nori, laukinį paukštį, vos langą atidarysi, išgirs saviškių balsą — pabėgs.
— Tai reikia sparnus pakirpt! — sumurmėjo Bernardas, į ausį špitolninko ir potam22 vėl tarė:
— Ar tik jam kas nepasakė apie viską. Tai būt po visam.
— Kas gi galėtų? Kokiu spasabu23? — pertraukė špitolninkas. — Mes tiktai apie tai žinome, o daugelį niekas. Niekas! Dasiprotėt24 negali. Jurgis, kaip visi čia, žino, jog jį mažulėlį parsivežėme iš Vokietijos.
Taip, teisybė! — atsakė Bernardas — nes pomėtys kūdikio? Na, na, jis pamena, to negalima sakyt. Jis gali pamint kaip per sapną.
Špitolninkas su galva pakratė.
— Jau galėjo užmiršti! Riek laiko praėjo! — atsakė. — Ne vienas žmogus neatmena ankstyvos jaunystės, jis pateko į mūsų rankas suvis mažulėlis.
— Na, na! — gynė Bernardas. — Jau šnekėjos ir da ta šetoniška kalba, laukinė, lietuviška, ir vos galėjome jam uždraust, kiba25 jau ir tu, broli, užmiršai.
— Būk spakainas26; jau užmiršo ir nė žodžio kokio moka! — atsako špitolninkas. — Jam tas į galvą pareit negalėjo. Kas kitas turbūt. Nežinia, ką gydyt ar dūšią27 ar kūną? Viena, ar kita?
— Reikia žiūrėt, kas jam skauda.
— Na taip! — nusijuokė špitolninkas. Kad tai būt galima paregėt? Loska28 Dievo gali tiktai dasekt.
Tai pasakęs, pradėjo eiti špitolninkas, skambėdamas su raktais, ką už juostos kabojo, o tuo duodamas suprast, kad neturėjo laiko.
Brolis Bernardas jau jo nelaikė, ėjo paskui. Špitolninkas, atsisukęs pažiūrėjo ant jo, nusidyvijo29 truputį, kad paskui eina; ką paregėjęs Bernardas atsiliepė:
— Aš norėjau jį pats pamatyt. Ak, nieko neškadis30, kad su tavim nueisiu atlankyt. Špitolninkas nusišypsojo.
— Bene dėl jūs uždrausta, galite eiti kada tik norite. Darykite, kaip pasidaboja.
Iš koplyčios, kur talpinosi ligoniai buvo geras galas, ba net ant kito kiemo.
Tamsu buvo tarp mūrų, nes kai kur lango žiburys apšvietė taką.
Bernardas ėjo užsimislijęs. Turėjo toki paprotį kad einant mėtyt su akimis į šalis, į kožnas praviras duris, į kožną langą, kur žiburys buvo, arba atsigręžus žiūrėt į praeinantį kokį tik patiko.
Špitolninkas iš papratimo, greitas, nuolatos jį pralenkia, nes turėjo paėjęs galelį palaukt Bernardo, ką vilkosi paskui tingiai.
Įėjo ant galo į butą, potam pasuko prie durų į vieną iš stubų, kuriose talpinosi iš vyresnių ligoniai.
Į vieną įėjo. Buvo tamsi ir tuščia; iš kitos stubos tiktai per plyšius mūsų spaudėsi šviesa. Špitolninkas atidarė duris ir pats neidamas pirma norėjo pirma įleist Bernardą, ką tas parodė, kad pats pirma įeitų.
Taip stojosi.
Gudrus špitolninkas įėjo į mažą stubutę, kurioje mažiukė lempa žibėjo.
Nieko daugiaus joje nebuvo, kaip tik lovelė, stalelis, ant kurio stovėjo bliūdelis31 su valgiu nedalipstėtu, kruzelis su vandeniu ir kubka32, taipogi suolelis ilgas, buvo tai viskas.
Lova buvo užtiesta su vilnoniu įlekiu. Ant jos sėdėjo jaunikaitis su nuleista galva, apie septyniolikos metų, augalotas, nes pasibaigęs.
Plaukai trumpai nukirpti, susivėlę, labai gražaus veido. Kada durys susivarstė, dirstelėjo į ateivius. Akis turėjo įpuolusias giliai, veidas suvytęs, lūpos pridžiuvusios.
Ant veido jaunikaičio galima buvo suprast skaudamą, o viduje rūstybę paslėptą.
Turėjo ant savęs rūbus prastus, pusėn kunigiškus — pusėn kareiviškus; pažint buvo galima, kad drūtai33 subudavotas, ba ant savo amžiaus gana buvo petingu34.
Kada dirstelėjo į ateivius, susiraukė, tuojaus ir stojo, su pašenavone35 galvą nuleidęs, nes iš slobnumo turėjo ranka pasiremt ant stalo.
Brolis Bernardas, kurio veidas buvo susiraukęs, storavojosi36 išpagadyt ir meiliai prisiartino prie vaikino.
— Kas tai? Girdėjau, kad yla sergi! — tarė, balsu taikindamas. — Tai negerai! Kas tau yra? Štai Silvestras nieko man negali pasakyt?!
Jaunikaitis stovėdamas su akimis nuleistomis į žemę, tylėjo.
Špitolninkas tuo laiku dirstelėjo ant nepaliesto valgio, ant kruzelio nejudinto ir pečiais trūktelėjo.
— Ar tau kas skauda? — dadavė klausdamas prieteliškai37.
— Nieko man neskauda. — atsakė vaikinas trumpai ir šaltai.
— O kas tau yra?
Į tą antrą paklausimą negreitai atsakė.
— Esmu nedrūtas38 — sunkiai atsakė ligonis.
Kaip tu galėjai sveikatą patrotyt39 ir nuo ko? — klausė Bernardas.’
Tuo laiku Selvestras stovėjo prie stalo ir su pirštais barškino nesirūpindamas tuo, ką juodu tarp savęs šneka.
— Aš nežinau, kas man yra. — atsakė silpnu balsu ir atsiduso.
Ant to pasibaigė šneka, ba vaikinas neturėjo akvatos40 ant šnekėjimo, o Bernardas nemokėjo kvost. Špitolninkas taipogi tylėjo.
Stovėjo tylėdami. Bernardas, pamislijęs ne ką pripažino sau, kad duot kokį pamokinimą.
— Reikia — sako — mano kūdiki, melstis, Dievo prašyt ir Švenčiausios Motinos Jo, idant jo loska tave pastiprintų. Reikia pačiam ligai ne asiduot, nuobodulį nuo savęs atstumt, bandyk pergalėt, o būsi vojkas ir linksmas. Neprietelis žmogystės spendžia spąstus dūšei ir kūnui. Malda jį nuvaro.
Laiko to privadžiojimo, vaikinas stovėjo kaip kilpas, nuolatos su nuleistomis akimis, nenorėdamas jų kelt aukštyn, kad ant tų akių ko neriauktų. Stovėjo kaip akmuo; drėbsimas jo tiktai išdavinojo41 skaudėjimą.
Nieko neatsakė. Bernardas žiūrėjo į jį ilgai, kvote — nes akimis. Špitolninkas tarė:
— Galima turėti ant ko norą? Akvata42? Sakyk. Galima kokio gėrimo? Valgio? Ba laikais noras duoda išganingą sveikatą.
Ilgai laukė pakojoj vaikinas prisirengė atsakyt.
— Laikais geriu vandenį, o toj pat niekam neturiu noro. Aš nieko daugiaus negeidžiu.
Ant to pasibaigė; brolis Bernardas suniurnėjo kas žin ką po nosim, prisakydamas, kad nesirūpintų ir miegotų, tą pasakęs rengėsi eiti. Špitolninkas, eidamas paskui Bernardą atsisukęs dirstelėjo į jaunikaitį ir vėl pečiais krustelėjo.
Ligonis, kada jau duris uždarė, sėdo ant lovos, pasirėmė su rankomis ant kelių ir veidą ant delnų parėmęs mislijo kaip pirmai.
Lemputė, spragėdama, žibėjo pritemusia šviesa, kurios laikais šviesa pasididino arba sumažo.
Žingsniai atitolstančių pradėjo mažt ir po valandėlės nebuvo suvis girdėt; vėl nutilo kaip grabe.
Ligonis negulė, kad ir laikas buvo, kaip kad pakėlęs galvą, klausė, tai veidą rankomis užsiėmė ir kaip miegodamas, apimtas nutirpimų sėdėjo.
Lemputėje baigėsi aliejus. Štai išgirdo kad pirmutinėje stuboje43 kas duris patika suvarstė.
Ir tuo išbudino jaunikaitį. Pamažu prisiartino prie slenksčio: durys atsidarė ir kokia tai žmogysta, apsisopus su ploščium įsmuko į stubelę.
Turėjo tos asabos Jurgis laukt, ba tuojaus pakilo nuo lovos, ir veidas prašvito.
Ateivis buvo tu pačių metų, o gulimu jaunesnis. Išrodė ne taip skaistaus veido, bet doras, ir tuo laiku Iinksmai išrodė. Plaukai trumpai nukirpti, drabužiai iš storo audimo, prastos skūrinės44 naginės ant kojų. skabrus kad ir ne rangus, kožnas galėjo pažint jame prastą tarną klioštoraus.
Priešais Jurgį, išrodė jis kaip prastas vaikinas.
Ligonis pamatęs jį, nusišypsojo. Svečias prisiartino nedrąsiai, su dideliu prilankumu, ant pirštų pamažu.
— O ką! — paklausė — ar ne geriau jums?
Šnekta jo buvo maišyta su vokiška.
Ligonis su galva pakratė, sėdos ant lovos ir ateiviui parodė suolelį, kad atsisėstų. Tas sėdosi ant prasto suolelio.
— Na, sakyk man — tarė stenėdamas jaunikaitis — sakyk man apie tai, ką vakar priminei. Aš, pats likęs, kada pradedu mislyt, o mislydamas kas kartas daugelį pamenu sau. Taip! Ta tauro kalba, kai kelis žodžius pasakei, aš ją kaip mažas buvau girdėjau. Tie keli žodžiai. Per tave ištarti, daug kitu man ant mislės atvedė. Jie man pasakoje, kad siratuku45 mane iš Vokietijos parvežė, nes meiliijo. Aš būdamas kūdikiu girdėjau tą kalbą, ir aš turiu būt lietuvninku... Taip kaip ir tu!
Dabar viską pradedu atsimint. Kaip per sapnus. Jau migla blaivosi, akis mano pradeda atsimerkt...
Ateivis, sėdintis ant suolelio, pridėjo pirštą prie savo lūpų ir į duris dirstelėjo. Dūsavo ir su delnu trynė kaktą.
O! Nelaiminga valanda, — tarė dejuodamas jaunikaitis, — kaip apie tai dažinojau! Ką mačys apie tai mislyt? Kas jums pamačys, žinot? Į jų rankas kas įpuola, jau tas ne ištrūksta. Žiūrėkite ant manęs. Mane ir pagriebė mažu vaikinu iš kokios tai stubos, ant virvukės prie arklo, kaip kokį gyvulį, parsivarė, apkrikštijo, apkirpo, liepė tarnaut — ir turiu. Kada traukė ant maniškių liepė paskui save neštis ginklus; o aš paskui turiu eiti. Matau, kaip mano brolių kraujas teka, kaip mano broliai žūva... O! Manyje net verda širdis, ašarų pilnos akys; nes aš pats, neturiu tiek drūtumo!
Jurgis pasikėlė truputį nuo lovos, susiraukė, kumščius suspaudė ir šnabždėjo:
— Ak, galima pabėgt.
— Kur? Kaip? — pertraukė persigandęs tarnas.
— Ant ko tai viskas tiktų? Tenai mus niekas nepažintų ir niekas nepriimtų. Da mus užmuštų, kaip kokius kryžiokus, ba dėl tų nedovanojo. Turime dėl jų tarnaut, kad ir jų neužkenčia. Tokis mano paskirimas, o savo paskirimo niekas nėra ponu.
Pamislijo truputį ir toliaus kalbėjo.
— Jago jus kitados iš Lietuvos pagriebė, augino ir glamonėjo, penėjo kaip ponaitį, ir rėdė; tai ar jie šiandien pavėlytų pabėgt? Jie jus vaktojo46 dvylika akių, o kad ką dažinotų, tada būk sveikas!...
Ir tai pasakęs, brūkštelėjo per savo kaktą su ranka, duodamas suprast, kad būt nukirstų.
Ligonis Jurgis mislijo giliai.
Persitraukė šnekta ir pradėjo tarno klausinėt apie visokius lietuviškus dalykus: kaip vadinasi motina, tėvas, brolis, sesuo, namas ir t.t.
Klausiančiam akys žibėjo ir potam už galvos tvėrės.
Tarnas divijosi, kad jis taip garsiai šnekėjo, mislydamas, kad laikais gali kas už durų klausyt.
— Ar buvo čia senas Bernardas? — paklausė galiausiai. — Ką jis čia pas jus veikė! Jis ant tuščio niekados ne vaikščioja. Siunčia jį šnypinėt, ba kiti nėra tam tikę. Tai rakalis47 žmogus, na ar ne? Kaip blekstelėjo su savo žlibe, taip kaip su yla pervėrė. Jis čia drūtvietėj neva jokios vertės neturi, — tokis rodos brolis kaip ir kožnas: su vyreniais neužsiduoda ir su jais nevaikščioja; iš tolo nuo jų. Vyriausybės jokios neturi; o jo bijosi ir vyriausi, ir gali padaryt ką nori. Spaudžiasi visur, niekur prieš jo nosį durų neuždaro; per plyšelį nužiūri, tai net šiurpuliai per kūną pereina. Jį čia ne dovanai pas jus atsiuntė. — Ar laikais prieš jį neišsidavėt su kuo?
Jurgis nieko ne atsake, tiktai pečiais davė suprast, kad nieko, o potam tarė:
— O ne! Nuo manęs žodžio negirdėjo!
— Špitolninkas — tarė tarnas — prastas, nekantrus, ne vos pyktas, nuolatos urzgė; nes širdį turi gerą. Ligonius koloja, kada nepasitaiso, o diena ir naktį apie juos triūsia kaip motina! ... Rudspangė, tikrai kaip į žmogų pažiūri, tai rodos su akimis praris žmogų!...
Jurgis, mislijo ilgai, o potam kaip iš miego pabudęs tarė:
— Kunigas? Kunigas?
— Na, ak tai pas mus didžiausius bajorus taip vadina, — atsako ateivis.
— Aš žinau ir gerai pamenu — tarė Jurgis, prisidėjęs pirštus prie kaktos, — kad kada aš buvau mažas, tai mane nešiotė48 taip vadino.
Girdintis tai tarnas abidvi rankas pakėlė aukštyn ir vieną potam prisidėjo s au ant lūpų, duodamas ženklą, kad taip garsiai nerėktų. Pakilo net persigandęs.
— Dėl Dievo! Dėl Dievo! — šnabždėjo — tylėkit! Tylėkit! Net mane šiurpulys paėmė. Kad jie dažinotų, kad jūs per mane visko dažinojote, būtų po manęs, o ir su jumis kažin kas būtų?! Tylėk, Viešpatiuk! Tylėk.
Jurgis mislijo, ant rankos pasirėmęs. Ant susiraukusios kaktos galima buvo matyt, kad po jo galva painiojosi visaip. Prakaitas visa išpylė.
— Lietuva! Lietuva! — pradėjo su galva linguodamas sakyt. — Kalbėk tu man apie ją. Tu ją geriaus gali pamyt... Matei ją, tu buvai su jais tenai. Manęs jie nė už vartų neišleidžia; andai prašiau kad imtų su savim, tai nenorėjo imti, o aš nebūčiau niekur bėgęs, ba da apie tai nieko nežinojau.
Pasakė man, kad esmu da jaunas, ir laukt liepė. Lietuva! — paantrino, žiūrėdamas į tarną, kuris drebėjo girdėdamas tą žodį, ir net veidas jo persimainė — Lietuva! Kalbėk apie Lietuvą!
Tarnas nuliūdo: paėmė galvą savo į delnus ir vaitodamas pradėjo kalbėt:
— Lietuva! Oi, Lietuva! Kitokia suvis žemė, kitokie apsiėjimai. Kitoks svietas ir žmonės.
Ji man ir dabar akyse stovi ir nuolatos sapnuojasi! Tiek jau metų, o rodos, kad tai vakar buvo, jaučiu ant savo kaklo viržį, ką mane vilko prie arklo pririštą. Lietuva, mano Kunige, kur tokia galėtų būti, kad ne dasiektų kardas kryžioko, tai ne pirma, kada Dievas buvo Lietuvą sutvėręs!...
Čia ką pamatysi? O tai viskas ranka žmogaus padaryta, ką Dievui priešinasi jo sutvėrime; o tenais suvis kitaip. Dievas netupi bažnyčioje — visur jo pilna... Daugelis dievukų, daugelis dievų. Auga nekliudintos girios, šilai begaliniai, o juose laukiniai žvėrys galisi su laukiniu žmogum. Žvėris ir paukštis, žmogus ir medis, visi kaip tikri broliai. Meška kalba į žmones. Šuo su paukščiu, visi supranta. Vienas kitą žudo, nes vienas kitą supranta.
Briedis su strielčium49 kolojasi, gegutė dėl mergų daineles dainuoja, ką tos iš jos mokinasi. Vėjus ir viesulus galima pas mus suprast... Kaip ąžuolas Perkūno ošia, vaideliotai50 supranta, ko nori ir paskui dėl visų pasako.
Tenai da vis taip, kaip tai buvo kitados, kaip mėnulis su saule ženijosi. Kožnam medyje ir kelmely, tupi dvasia, ką jį apgina; kožnam upelyje gi vena dievaitė, ką per krištolinį vandenėlį, daboja žmones ir visus sutvėrimus. Dievaitės šnabžda į ausis žmonėms, ką ir kaip šnekėt, ba tų Dievulių pilnos šalys ir pakriaušės, o ypač ir grūdelyje smiltelės.
— O Viešpačiuk mano! Kokis tenai gyvenimas, kokis gyvenimas! O ramumai giriose ir lankose! Kokios tenai giesmės. Bet kada kryžiokai pradėjo puolinėt, viskas nutiko.
Teisybė! Neturi tokių rūbų, nė padarų, nė akmeninių namų, nė bažnyčių, kuriose Dievą ant spynos užrakina. Ten viskas atvira, durys nuo stubos adtadarytos, žeme dėl žmonių, visur Dievas laksto, kur nori, o taipogi ir žmogus. Kunigas sėdi puikioj vietoj ant kalnelio tam, kad aplinkui matytų, iš kur laikais neprietelis atitraukė, o tarp žmonių vyriausiu yra, kad jais davadžiojo51. Užtai gauna pylos iš visokių javų.
Užmislijo tarnas, o potam tarė:
— Lietuvoje nesiranda tokių žmonių kaip čia, kad ne valia dirstelėt ant merginos ir su ja meiliai kalbėt. Mūsų vaideliotai ir mergos vaideliotkos nėra taip suspausti; o kad ir joms ne valia ženytis, juoktis ir dainuot neuždrausta. Su vainikais ant galvų tarnai dievaičių, linksmai į akis svietui žiūri.
— Mes čia kaip gyvuliai stalde52, sėdime uždaryti; nė senos bobos į drūtvietę neįleidžia, kad apie merginą nepamislytų. Oj! Lietuva! — atsiduso. — Kunige mano, svietas kitokis ir geresnis... Tiktai dėl mudviejų uždarytas!
Jurgis nuliūdęs paklausė:
— Nes jie, tie kryžiokai, pažįsta tikrą Dievą, o mudu išmokome iš jų Jį garbint.
Tarnas, galvą nuleido, paskui apsidairė.
— Baisus tas jų Dievas! — suniurnėjo — vajavojo53 ir žudo! Teisybė! Ir į mus perkūnais leido, nes tiktai nedorus, o jie kraują lieja, neklausdami kieno. Dievas neprisotintas, ba jam visos žemės reikia, o mūsų dievaičiai tūno sau ir svetimo negeidžia.
Jurgis klausė, susiraukė. Nieko neatsakė, tiktai su galva pakratė.
Tarnas išdrįso daduot:
— Ak, jie statosi save tarnais Dievo ir sako, kad pildo Jo valią. Dėl mūsų vaideliotų ne valia vert už kardo, nė kraujo kito tekint ypač gyvulio. Jų Dievas to reikalauja.
Jurgis nieko neatsakė; dūsavo abudu.
— Atsimeni tu Lietuvą gerai? — paklausė ligonis.
— Aš geriaus nuo jūsų, — provijo54 tarnas — mane jau dykta pagriebė nuo užmuštų tėvo ir motinos, kada jau galėjau kaip katinas laipioti po medžius. Būčiau pabėgęs, bet kai užmėtė ant vos gyvo virvę ant kaklo ir vienas kryžiokas vilko pririštą prie arklio, o aš staugiau kaip vilkas iš skaudėjimo ir baimės. Uždarė paskui su kitais į užtvarą, o mes ją padegėm, kad pabėgtume. Nepamačijo55; sugaudė visus. Mušė potam ir mučijo56, idant mes mokėtume jų kalbą. Nes aš iki to laiko neužmiršau, neatpratino mylėt savo žemę.
Tai pasakęs nusijuokė.
— Tegul jų vienas paklausia apie mane, tai pasakys, kad geresnio tarno už mane neturi. O dėl ko? Kloniojuosiu57 dėl jų iki žemės, rankas laižau, aukštinu jų gerybę, juokiuosi, kad mislitų, kad man čia gerai. Nes kas mano dūšėje, to nedaseks!
Ir pusiau giedodamass, pusiau niurnėdamas, dadavė.
— Kas žin! Yra da Kunigų, o taipogi žmonių daugybė. Ateis valanda ir dėl lietuvininkų, kad savo atgaus!
Jurgis nieko neatsakė. Nuolatos jam mislioje buvo Kunigas! Kunigas!
Tame pradėjo lempukė gest, spirgėt; tarnas pašoko staiga, persigando, kad pasivėlino, prisiartino prie nuliūdusio jaunikaičio, su pakala ir gailesčiu.
— Kunige mano! — tarė tikai58, norėdamas už rankos paimti — nesirūpink per daug. Nesi kūdikiu. Turi būt vyru, gražiau išrodytum užpykusiu nekaip nuliūdusiu. Turi būt greitas. Kas žin? Kas žin? Galima pareis laiminga adina59 dėl lietuvišų vaikų.
Jurgis dirstelėjo į jį ir lengvai su ranka į petį paklepojo.
— Eiki — tarė — tau laikas. Špitolninkas niekados naktį nemiega ir kožną užžiūri. Jago čia tavo rastų. Eiki: o rytoj, kad galėsi ištrūkt, ateiki man pasakot apie Lietuvą. Tu man pirmutinis apreiškei apie mano brolius — viskas manyje atsigaivino. Ar tai sapnas? Ar tai atminimai? Ar tai pagundos šetoniškos?
—Šetoniškos? — nusijuokė tarnas nodatikodamas. — Lietuvoje, pas mus šetonų nėra, tiktai dievaičiai, tarnai didelio Dievo, kartais rūstūs, kartais geri, kaip dėl jų prisako. Tai tik tie latrai išmislijo šetoną. Mūsų Perkūnas jo nenukęstų, tuojaus devynis stuomenis į žemę įtrenktų, neduotų savo žmonių gundyt, ne ne!
— Tylėk, paiki! — sušuko Jurgis. — Žmoniškų dalykų su dieviškais nemaišyk: ką tu išmanai!
Ir baimingai, nematant, persižegnojo. Nes Jo Rymas (taip tarnas vadinosi) nepatemijo, ba per pusiau atviras duris išsprūdo, ir kaip pelė, ant pirštų į savo stubą nubėgo.