II
Drūtvietė Marienburska (Malborkas) tuo laiku, ką ir buvo puikiai išbudavota60, vienok nuobodus buvo jojo gyvenimas.
Ant kalnelio talpinosi drūtvietė, Hochburgas, seniausias budynkas61, kuriame talpinosi bažnyčia, sklepai62 dėl nabašninkų ir šalia rodos: toliaus žemių stovėjo senas mūras, kuriame susirinkdavo kryžiokai, žemiaus da netoli Negato, trečias budynkas mūrytas, kuriame talpinosi broliai, tarnai ir žmonės priklausiantys kryžiokų dvarui.
Sakydavo tada, kad po tais budynkais buvo po žeme ulyčios, kad iš vieno į kitą buvo galima nueiti, o apie kurias žinojo tik vyresnieji.
Ant kasdieninių rodų63, susirinkdavo Dydis Vadas, Dydis Kūmtoras, Maršalka, Iždininkas, laiku kuris iš vyresnių kareivių, paprastai sueidavo į bydunko vidurį, į salę vadinamą „kareiviška”, kurios lubos laikėsi ant vieno akmeninio stulpo.
Tai toje salėje rytojaus vakare susirinko vyresnieji zokono. Sėdėjo ant akmeninių suolų aplinkui, o šiluma nuo degančios ugnies kamine visus šildė.
Visi buvo paniūrę, petingi64 ir rodės, kad sutverti nešiojamam ginklui. Tada nė vieno į savo zokoną nepriėmė kaip tik vokiečius ir drūtus vyrus, per ką buvo kone vieno veido.
Didis vadas, stovėjo arčiausiai kaimyno. Buvo tai puikus vyras, nes veido netikusio. Akys jo lakstė nerimstančiai, lūpas kramtė, kaktą raukė ir norint buvo tarp saviškių. Tarp geriausių savo prietelių, rodėsi jais netikėjo.
Nuo nužudymo Didžio Vado v. Oršelano per Endorfą. Kompanas daduotas buvo dėl jo, kuris sergėjo jį stovėdamas prie durų.
Buvo tai jauniausias iš susirinkusių. Smarkių akių, gražaus štolto jaunikaitis, kuris laikėsi pašalyje, rodės netemindamas ant vyresnių, ba prie rodos jis neprigulėjo65. Stovėjo ant sargos, negalėjo atsitraukt. Vadino jį grafu v. Hennebergu.
Vadas Liuderis, skirtumą turėjo tą, kad baisių buvo akių, o taip visame panešėjo į kitus.
Veidai Didžio Kumtoro, Maršalkos ir paskarbio, o taipogi kitų vyresnių, kurie radosi rodoje, doriau atrodė ir galima buvo suprast, kad visi buvo po valdžia Didžio vado, nes roda prie visų prigulėjo.
Rodosi tame susirinkime ir buvo mums žinomas brolis Bernardas, kuris buvo taip pačiai pasirodęs kaip ir vakar, sėdėjo kamputyje ant suolo, kaip kokis sviedkas66.
Iš veido, Didžio Vado galima buvo suprast, kad ant tos rodos randasi be jokios akvatos.
Šnekučiavo patika, buvo tai pradžia rodos.
Kuntorys porą kartų, pakol pradėjo rodą, dirstelėjo Kpmpanui Vadui Aennebergui, o matydamas kad jo mirkčiojimo nesupranta, prisiartino prie jo, šnabždelėjo į ausį ir – Kompanas išėjo pro duris..
Vadas Didis, Liuderis pastumė nuodegulį į kaminą, kuris nuo ugnies nusiritęs, apsidairė ir sumurmėjo:
— Na ko nekalbat — pradėkite — klausau!
— Geriausia rodos bus, kada dėl Jūs apie viską papasakos brolis Bernardas; — atsiliepė Didis Kuntorys žiūrėdamas į jį.
Vadas susiraukęs metė akimis ant sedinčio kampe Bernardo. Galima buvo suprast, kad Bernardą laikė neapykantoj.
Pašauktas Bernardas, kaip meška, nerangiai pakilo iš vietos ir prisiartino prie kamyno.
Tylėjo, jis mislijo, nes drąsiai, be rūpesties; o kad ir matė užrūstintą vadą, nieko sau iš to nedarė.
— Kažin ką jis mislijo per tai.
— Sakyk, broli Bernardai! — atsiliepė Maršalka.
— Svarbi naujiena — atsiliepė Bernardas — niekas geriaus nežino nuo manęs. Reikėtų ką apmilsyt, didelis laikas. Tai vis apie tą jauną vaikiną kunigaikštį lietuvninkų, kurį mes pagriebėm jau bus dešimtis metų iš rankų motinos ir dėl be reikalo auginam. Aš jį išgelbėjau ir per mano rodą čia užaugo, kad iš jo savo laiku turėtum naudą, be kraujo praliejimo. Vaikiščius...
Didis vaas pečiais patraukė.
— Ne didelę naudą padarei dėl zokono, kad tą laukinį vilką auginai. Kas per nauda? Reikėjo jam galvą suteškint į pušį.
Nusijuokė betikusiai, brolis Bernardas rodos to negirdėjo.
— Galimai prireiks — tare šaltai. — Motina našlė, turi šmotą lauko prie ribėžiaus ir drūtivietę, ką mes žadam paimt.
Kas žino... Kūdikis užaugintas krikščioniškoj vieroj ir turi didelį pririšimą prie mus; o kam ta žemė teks, ar ne į mūs rankas?
Vadas vėl pečiais krustelėjo ir nusijuokė.
— Vėlyt turėt kelis šimtus kareivių ir kelis tūkstančius žmonių nei tą, ką sakai, arba tą palaikų vaikiščią. Jau motina galimai ir užmiršo apie jį. O tegul jis sužino apie viską, kas tada bus? Visa ta rokunda bus ant niek.
Blėkstelėjo akimis, Bernardas stovėjo kaip akmuo. Tada Maršalka atsiliepė, žiūrėdamas kartą į Vadą, kartą į Bernardą. Vyresnieji visi laukė to prasto iš pažiūros Bernardo; tiktai Vadas ne daug ką sau iš jo darė.
— Tada, kada tas kūdikis į mus rankas papuolė — tarė — visa mūsų roda mislijo, kad ta kūdikį užaugint kareiviu. Viskas jau taip yra: šiandien galime turėt iš to vaikino naudą.
— Aš to neslėpsiu — pertraukė Bernardas — kad naujos yra painės67. Kur eina apie reikalus zokono, tenai ir prie klaidos reikia prisipažint, o ir taip privalo. Vaikas augo čia gražiai iki to laiko, o dabar reikėtų su juo ką norint pradėt, argi kažin, ar motina nenorėtų atiduot savo žemę už jį. Pilėnai, galimas dalykas, mums tekstų. Vaikinas geras krikščionis, o kada gautųsi į Lietuvą, tai ne jiems tarnautų, tiktai mums.
Ta roda brolio Bernardo matomai visiems patiko, ba vieni į kitus pradėjo žiūrėt, rodės patvirtino jo rodą. Didis Vadas tiktai stovėjo prie kamino, rodos tą rodą niekino.
— Tai da tuo negalima tikėt ir ta viltim džiaugtis — sumurmėjo neakvatnai68 — pas man — drūtis ir kardas, o ir vaina, tada kas kitas; kaip mes taip elgsimės, tai ir laiką gaišinsime ir pinigus, o naudos neturėsime, ant galo nueis visokie skundai pas Popiežių. Kam čia mums tai? O jeigu patiks vaina su pagoniais, tada ant pašaukimo visas svietas subėgs. Argi mes nesame galingi. Su vaikais galėtis ir už vaikus naudotis, tai ne kareiviškas darbas.
Niekas tiems žodžiams nesipriešino, o ir Bernardo, rodos, nesupeikė. Visa vyriausybė tylėjo; o kada Vadas į juos dirstelėjo, suprato, kad savo pusėje neturėjo nė vieno.
— Viskas gerai, kas į gerą kelią veda — tarė po valandos didis Kumtoras. — Neniekinkim ir to, ką Apveizda pridavė į mūsų rankas.
Vadas pečiais krustelėjo.
— Kas pradėjo tegul ir baigia — papildė žiūrėdamas į Bernardą. — Kas jau stojosi69 neperdarysime.
— Aš po teisybei tą kūdikį išgelbėjau ir daug rokavau; — pertraukė Bernardas. — Darykite su juo, ką norite! — neduodamas to pabaigt, suniurnėjo Vadas. Nusikreipė į kaminą, rodos nenorėjo savo veido parodyt dėl Bernardo, o potam tarė:
— Prieš mane, palaidi barščiai buvo. Iš viso mandralų ne mažai. Kožnas norėtų būt ponu ant savo rankos, kožnas ieško nuopelnų, ir tokis ypač, kuris nenusėdo gerai ant arklo ir, kas tik kulnų nepakėlė, kišasi prie visko ir nori, kad visi neišmintingos rodos klausytų; aš jūsų visų nebijau.
Bernardas palenkė galvą prieš jį su nuduota pakara70:
— Aš nesisavinu jokios vyriausybės. Tiktai ypač prie to, kas privalu kožnam kareiviui. Aš jūsų visados klausiau ir klausysiu.
Tai pasakęs dėl visu pasiklonijo, pirmiausia Vadui, paskui per duris išėjo. Žingsniai buvo girdėti einančio akmeninėmis grindimis kantorių.
Didis Kumtoras su Maršalka prisiartino su pašenavone71, nes be baimės prie Liuderio, kurio akys buvo atkreiptos į duris kuromis Bernardas išėjo.
— Galingas Vade, — tarė vienas iš jų — jūs turite rūstybę ant Bernardo. Apsiėjote72 su juo aštriai. Mes papratę jį šenavot73. Jis turi didelį nuopelną zokone, ba jau jam ne vieną kartą afieravojo74 vyriausybė didelį dynstą, jis nenorėjo priimti.
— Taip! — tarė Vadas, — tai jis tiktai yra kaip šnipukas ir kad visur nosį įkišt, o potam danešti vyriausybei. Aš tokių žmonių nereikalauju prie savęs turėt.
Vyriausieji vienas į kitą dirstelėjo, o Didis Kumtoras matydamas, kad to priešinimo niekas nematys, apsimalšino.
Liuderis tuo labai nusiminė. Galimai pajuto, kad per daug išsižiojo. Potam atsikreipė į Maršalką, paklausė, kada ruošis į Lietuvą.
Tas atsako, kad viskas parengta ir kad tiktai reikia palaukt, kad pašaltų ir sutrauktų purvyną.
Didis Kumtoras pasako taipogi, kad atitrauktų nauji akvatninkai75 iš Vokietijos.
Viskas tai netropijo suramint Didžio Vado. Nuolatos turėjo nosį nuleidęs ir negalėjo atsiliept broliui Bernardui.
Vaikščiojo da po stubą76 Vadas ir atėjo jam ant mislies vadas, kuris prieš jį buvo, o kuris liko nužudytas. Švirpuliai visą perliejo ir nuėjo į savo stubelę.
Pasilikę pradėjo skirstytis.
— Neteisingai užpuolinėjo Vadas Bernardą — tarė vienas iš ju patyliais — kiba77 jis jo gerai nepažįsta.
Visi pritarė, kad taip.
— Yra tai tikrai puikūs vyras ir daugelį gero padarė dėl zokono; — tarė Maršalka. — Kiti tai apie savo neužmiršta, o tas nieko nereikalauja ir apie nieką nemislijo, kaip tik apie pasikėlimą zokono, o ką jis vyruti turi darbo ir visokio ergelo, tai tegul Dievas myli! Navet gero drabužio neturi.
— Šlovės jokios dėl savęs neieško, — tarė Kumtoras. — Tegul Liuderis da jo gerai nepažįsta, o kada pažins, tada kitaip su juo apsieis.
— Aš už Bernardą laikau, — tarė Maršelka ir žinau, kad jis gerai vėlija dėl vado ir nenori po juo duobučių kast.
Ugnis pradėjo ant kaimyno gest, viriausieji pradėjo skirstytis.
Didis Vadas nerimavo, kad Bernardą taip pažemino akyse kitų ir tiek jam prikišo. Iš stubos savo nuėjo tiesog į gyvenimą78 Bernardo. Čia jo nerado.
Stubutė jo buvo prasta ir išvis apleista. Suvis zokoniškai išrodė: lova, ant kurios sauja supuvusių šiaudų gulėjo, kampe kitame gulėjo pamestas balnas.
Katras pažiūrėtų į jo stubutę, tai pasakytų; kad čia esti žmogus, kuris suvis svieto išsižadėjo. Tikrai vedė aštrų gyvenimą.
Pas kitus kryžiokus visaip nusidėjo o su būdu, tai Dieve gelbėk.
Kada Bernardas grįžo į savo stubą ir paregėjo einantį priešais Didį Kumtorą, su pašenavone pasveikino jį. Drauge abudu įėjo į šaltą stubutę.
— Broli Bernardai! — tarė smagiai Kumtoras ir linksmai, — atėjau jus nuramint. Liuderis jūsų nepažįsta, o savo valdžioje yra užvidum; reikia jam dovanot.
— Iš visos širdies! — pašaukė linksmai Bernardas. — Čia ne apie mane, ne apie jį neina. Mes esame tarnais didelio dalyko, katras norėtų mus nugalėt tai da neužgimė.
— Tai turi teisybę — tarė Kumtoras — daryk, kaip išmanai.
— Aš kitaip nemisliju — tarė Bernardas. Tai gerai, kad jis mano valiai aditadavė. Aš viską padarysiu gerai, o kaip nepasiseks tai...
— Kodėl nepasiseks? — paklausė Kumtoras. Bernardas truputį susiraukė.
— Dėl to — tarė, — kad kaip žmogus storojes79, kitaip stojęs. Ir mažiausias akmenėlis dydžiausią apverčia, jeigu nepasivektuoji, tai praslysta ant jo, taip ir aš — vaikiščią užauginau, augo mano džiaugsmui, o dabar...
— Jeigu serga, tai pasveiks! — tarė Kumtoras.
— Špitolninkas daug nežada, vaikinas džiūsta — tarė Bernardas. — Vaikštinėju, šnipinėju, nieko nežinau, o jaučiu, kad ant tos jaunos dūšės kas puolė; ba tai ne liga kūno. Persimainė, net aš bijau...
Bernardas nepabaigė.
Didis Kumtoras, norėdamas atitolint, ranką padėjo jam ant peties ir tarė linksmai:
— O aš dėl jūsų suvis nebijau, ne apie tai... ką mislijot užsiimt. Būkite sveiki.
Išėjo.
Stuboje buvo kone suvis tamsu, net durys Kumtorui išėjus tuojaus atsidarė ir vaikinas įnešė lempukę apsiaubęs delnais, kad neužgesintų.
— Kur Šventas? — paklausė patika Bernardas. Ar šaukei jį?
Tarnas tiktai su galva linktelėjo ir atsitolino. Križiokas, tiktai dideliais žingsniais vaikštinėjo po stubelę, matomai kažko laukė.
Kiek kartų išgirdo ką einantį per koridorių, stojo ir klausė.
Tame durys atsidaro; mažas, storas, nerangus sutvėrimas, kuris daugiau atrodė kaip meška, ne kaip žmogus, šniokštė ir stenėjo kaip kalvio dumplės, stovėjo tika ir laukė.
Kada lempukės knatas pražibėjo šviesiau, galima buvo patemyt apskritą didelį veidą, nuo saulės apdegusį, su reta barzda, ir suvis bjauriai išrodė. Kožnas galėjo pažint, kad tas žmogus paėjo iš kaimo, pasenęs nuo sunkaus darbo.
Platūs pečiai, rankos storos, kojos trumpos kaip stulpeliai, išrodė kaip avilys. Kam galėjo Bernardas reikalaut to berno nuo arklo?
Prisiartino prie jo greitai ir dirstelėjo į akis.
Šventas taipogi žiūrėjo į akis, nes akys jo žibėjo, jeigu ne išmintim, tai kitrybe80 čigoniška.
Tame sutvėrime talpinosi slaptybė.
Iš akių galima buvo pažint, ba tuojaus nuleido.
Su nuduota linksmybe, šventas griebė už kampo ploščiaus Bernardą ir su pakara pabučiavo.
Jis laukė prisakymo.
— Na, trauksime į kelionę! — atsiliepė Bernardas patika dedamas pirštą ant lūpų.
— Gerai, tėveli, į kelionę tai kelionę! — tarė ne labai gera vokiška kalba Šventas, kuris nuolatos šypsojosi, rodydamas aštrius dantis. — Į kelionę tai į kelionę! — paantrino. — Aš tuo nesergu kaip kiti. Pasiruošęs esu visada, lazdą į ranką ir — keliauju... Na? — o kur? — paklausė vartydamas akimis.
Bernardas tylėjo.
— O kad į Lietuvą? — šnabždelėjo. — Ar aš tenai ne buvau?
— Na! Na! Tai ką? — nusijuokė Šventas; — kaip reikia, tai ir į Lietuvą. Ar aš tenai nebuvau?
— Reikia tenai keliaut, ir čielai sugrįžt! — tarė kareivis — tai štuka. Nueisi, išneši žmonėm išmintį ir dėl manęs parnešt.
Šventas nieko neatsakė, tiktai su kumščiu sau į krūtinę susidavė.
— Nes žiūrėk! žiūrėk, — kalbėjo Bernardas, — tu gyvuli lietuviškas, idant tau nepasidabotų tų laukinių būdas, kad manęs ir zokono neprigautum! Aš tave gaučiau į savo rankas, tada, kaip šunį pakarčiau.
Sudrebėjo bernas ir net adbulas pašoko pamatęs du kumščius prie panosės.
— Kiba jūs manęs nepažinot gerai! — pašaukė tik užpykęs. — Argi aš jau su jūsų reikalais tenai jau buvau kelis kartus, — šnipinėdamas? Kas man tie pagonys galvoje? Ar jūs mano būdo nežinote? — Ak, aš pats į jūsų rankas pasidaviau, ir pakolei gyvas busiu, tai tuos reikalus persekiosiu. Ogi mane motina išgelbėjo, kada tie šungalviai buvo pakore. Paėmė mano merginą, sudegino gryčiutę, ar tai teisingai padarė? Nei jie mano broliai, nei mano kraujas, nes neprieteliai. Dėl to atėjau jums tarnaut.
Kad tik neužspringtų iš gailesčio bepasakodamas.
— Į katrą šalį keliausiu, tėveli? Kad tik paskui jiems gerai kailį išdirbčiau, o eisiu! eisiu! Bernardas prisikišęs kalbėjo:
— Pilėnus žinai ? — paklausė.
Mužikas linktelėjo gal va, kad taip. — Tenai yra.
— Sena Reda, Kunigienė — pertraukė Šventas — ta, kurios sūnų iš čia pagriebė ir nužudė. Oj, tai boba, tegul ja perkūnas, ji už tris baisius vyrus atstoja. Tenai įeiti, tai kaip į širšių lizdą įpulti, arba nuogam į skruzdyną atsigult.
Bernardas dirstelėjo į jį.
— Tai tau nebaisu? — paklausė.
Šventas nusijuokė, krutindamas pečiais.
— Aš nė širšių nebijau, nė baisaus skruzdyno — tarė — o nu ko protas?
Ir su ranka mostelėjo prieš save.
— Į Pilėnus ne tik turėsi nukeliaut, — kalbėjo kareivis, — nes galimai tenai ir kokį laiką pabūsi. Reda gal sūnaus rauda; gal mislija, kaip tu, kad negyvas; o kas gi būt, kad būtų gyvas?
Šventas pradėjo juoktis.
— Už gyvą tai, vyruti, duotų nemažai lobio! — tarė linguodamas galva ir pradėjo patika kalbėt: — Ar gyvas, ar ne, reikia jai kokį vaikiną pasukt ir pasakyt, kad tai jos sūnus, bene jį pažins po tiek metų.
Nes gali būt, kad niekas jo neužmušė; — atsiliepė tikrai kareivis. — Na, klausyk, Šventas, kaip tu nuėjęs pradėsi?
— Pilėnuose? — tarė, mislydamas bernas — aš nežinau, o pabaigoj žiūrėsiu, kaip išpuls.
— Sakyki, kad esi nuo rubežeus; o kuo? — paklausė Bernardas.
— Kuo? Ogi... ubagu, žiniūnu? valkata? — tarė — Šventas.
— Pasakyk tu, kada tenai būsi, kad tarp žmonių yra paskelba, kad kryžiokų drūtvietėje randasi pagriebtas kūdikis lietuvis, ir tenais likos užaugintas.
Šventas su delnais suplojo.
— Aš dėl jų pamėluosiu kaip priguli — tarė su juoku.
Bernardas užsimislijo. Tolesnį planą reikėjo apmislyt. Nenorėjo savo puslaukiniui paslui visko išsiveryti81. kuris tuo laiku savo drąsiomis akimis norėjo atminti mislį ir šypsojosi kytriai82.
Bernardas vaikštinėjo po stubelę.
— Gana bus to. — tarė — eiki ir daryki, ką liepiau, o žiūrėk gerai klausyk, ką pasakys ta boba, ba ji yra motina.
— Tai boba! — tarė Šventas — nes aš apie ją girdėjau. Ją piktybė seniai į vyrą perdirbo. Tik tai vienok gailauja sūnaus.
— Už tai gerai — pertraukė Bernardas — o kada dažinos, kad gyvas?
Šventas net pradėjo kvatot, net nežinia iš ko.
Bernardas dar kartą viską paantrino83, ką tik reikėjo. Mužikas su galva linguodamas tvirtino kožną žodį, o iš akių galima buvo suprast, kad viską gerai supranta.
Pabaigoj da kampą ploščiaus pabučiavo.
Palenkė galvą žemai, atsisuko ir iš stubelės išsirito.
Bernardas pasiliko pats. Nieko sau iš nieko nedarė; nė nesirūpino žodžiais Didžiojo Vado, nė tuo, ką dabar su Šventu kalbėjo; buvo propratęs prie visko. Vaikštinėjo ir gal mislijo apie ką kita.
Pabaladojo vėl kas į duris. Bernardas nusidivijo iš taip vėlyvo svečio; nes pats atidarė duris. Pamažu, ant pirštų ateivis su lazda, net pakumpęs. Turėjo ant savęs zokonišką rūbą, be ploščiaus, be kryžiaus, be jokio ženklo: nes pažiūrėjus galima buvo pažint, kad vertas pašenavonės.
Kaip sniegas balti plaukai, kuriuos buvo matyt iš po kepurės, ba įėjęs nenuėmė nuo galvos: trumpai pakirpta barzda ir ūsai, kuriais tai buvo apaugęs. Ant veido buvo keli brūkšniai nuo kardo, ar kitokio ginklo. Senis viena koja vilko paskui, nevaldė, ant rankų pirštai buvo susisukę.
Buvo tai lozorius, nes puikaus veido. Turėjo būt galingas vyras, kada jaunas buvo.
Buvo tai senis, seniausias iš visų kareivių kryžiokiškų, ant tos žemės vajavojančių84. Vadinosi Kurtas, grafas, kuris paėjo nuo Reno. Kaip kožnas, taip ir jis pristojo prie kryžiokų, kad vajavot už Šventą žemę, ir taip liko su jais. Kelis kartus buvo ronytas85 ir visada gilukningai grįždavo į mūrus drūtvietės. Broliai zokono norėjo ne vieną kartą aprinkt jį Kumtoriu arba Paskarbiu, būt ir vadu likęs, kad būt norėjęs, nes kaip Bernardas, atmetė viską, taip lygimai ir jis, zokoną mylėjo ir vėlijo ko nors geriausio jam.
Bernardas buvo apie zokoną ruošus, Kurtas jau tiktai skundėsi ir burzgėjo nuolatos; o viską, ką tik naujo stanavijo, tai jis šidijo86 iš to. Senoviški jo nuopelnai vertė brolius, kad jam visame nusilenktų norint dėl be reikalo marmėjo.
Senis grafas retai kada išeidavo iš savo stubos, o rudenį ir pavasarį, kada jam kaulus nuo senovės ronų pradėdavo gelt, sėdėjo apsivyniojęs su skranda prie kamino. Atėjiimas jo pas Bernardą nebuvo be reikalo.
Kurtas dažinojo, apie tai, kad Bernardą apkolojo Didis Vadas, per tai atėjo jį nuramint.
— O ką! — pradėjo vos slenkstį peržengęs — o ką! Didis Vadas, Liuderis jau dantis rodo! Nekenčia, idant kas drįstų ką daryt, ve be jo rodos! Visame jis nori būt pirmutinis. Mat, jau prie tavęs jis prisikabino!
Bernardas pečiais truktelėjo nieko iš to nedarydamas.
— Gaila man tavęs! — traukė toliaus švilpučiuodamas, ba jau dantų neturėjo, — gaila man tavęs, — mat, tai dar ne galas! Senas mūsų zokonas ir provas pradeda perdirbt, galų gale iš zokoninkų pasidarys smakai87.
Bernardas mato, kad seniui kojas skauda. Pristūmė vienatinę kėdutę. Sėdo senis, stenėdamas.
Bernardas žinojo, kad išgirs nuobodžią pasaką, nieko nesakė, o tas nuolatos šnekėjo ir spjaudė. Potam tarė: — Aš pamenu, kaip tai buvo seniau, kada visi traukė į Palestiną, kad už vierą vajavotų, šiandien tas žuvo! Dievo nebijo, zokonas atšalo, kareiviai kaip razbaininkai88, pasileidę. Pilni puikybės! Kaskart blogiau.
O aš da taip piktai nemisliju, — pradėjo Bernardas.
— Ba, tu esi pats geras — pertraukė Kurtas. — Aš kaip misliju, Jums suvis ne gerai! Mano akys to neregės, nes zokonas dings, kaip mulas apkrautas auksu ant puščios89, ir juodvarniai akis iškabins, žarnas išplėš.
Bernardas norėjo užtart zokoną, bet senis nedavė jam kalbėt.
— Tu mažai ką iš senovės atmeni, — tarė. — Buvo tai kitokie laikai . Gyveno tarp mūs dvasia kitokia, buvome kareiviais Kryžiaus Chrystuso90 ir tikrais zokoninkais; šiandien iš mūsų niekadėjai! Pirma, kada įjome į vainas, atprovinėjom pasninką, diedodavom giesmė Motinos Dievo, nereikalavom nė puikių Iovų, nė auksinių lencūgų91 ant kaklo, nė vyno kelionei, nė tarnų, kad neštų paskui daiktus ir ginklus. Visi broliai buvome lygūs. O šiandien kas!...
— Mes ir šiandien jaučiamės lygūs — tarė Bernardas.
O žiūrėki! — pertraukė Kurtas. — Iš kur čia pilki ploščiai! Jau atsirado šlėktos ir prastus suvis niekina. Tie pilkaploščiai geriaus mušasi kaip baltaploščiai.
Žiūrėk gi! — paantrino užpykęs senis. Didis Vadas jau turi tarną, jau katras su baltu ploščium ir turi neužilgo bus vieno ne gana. Senovėje per didelę šventę visi gaudavo po čierką vyno pasidrūtinimui, Dabar vyreli jau plečkom po stubą nešioja. Senovėjėje, nė vieno locno92 drabužio neturėjo ant skuros, dabar jau ir be auksinio lencūgo niekas kojos per duris neiškis, o pas kožną pinigų pilni maišai. Uždrausta buvo in moteriškei prakalbėt; o šiandien vyriausybė pradeda užsimanyt mergaičių, o ir dėl savęs kožnas mieste laiko.
— Tėve! — pertraukė Bernardas su iškalba.
— Broli mano! Aš sakau teisybę: taip yra, Dievažin! Ir sakau, ba mano širdis trūksta, ba kaip Šventą Zokoną Kryžiaus Chrystuso mylėjau, o kokonu Belialaus bjauriuosi.
Atsiduso.
— Kas per galas! — pašaukė po valandos mislijimo, į žemę žiūrėdamas; — tas mūs laukė kaip Templiorijaus! Galima blogiau! Karaliai ant mūsų turtų tiko, Popiežius tokių vaikų išsižadės.
— Nes mes, dėkui Dievui, balvonais garbingais ir pasalūnais nesame, kaip jie, ne, nesame; — tarė Bernardas.
— Žodžiu — ne, darbu — jau! — pašaukė senis; — kas nedorai gyvena, tas Dievo išsižada.
Nuvarges, pasiilsėjo Kurtas ir ranka ant krūtinės uždėjęs kosėjo.
— Teisybę turite — tarė Bernardas, — nes aš tai sau į galvą labai neimu Liuderio. Tegul daro, ką nori; aš savo kaip dariau, taip darysiu.
— O aš savo provisiu — tarė senis. — Ir mano drąsūs žodžiai ant ko tiks, ba ranka mano per silpna.
Atsiduso ir lagadniau paklausė:
— Kas! Piktumas už tą vaikiną, kurį kaip privalu , krikščioniškai užauginai! O tas ir to nenori suprast.
Nusijuokė piktai.
— Ba nuo tų patyčių! — tarė Bernardas.
— Pasveiks! — atsakė, senis. — Tam amžiuje liga nebaisi. Auga. Kraujas verda: reikia, kad tankiai ant arklio jodinėtų.
— Sakė brolis Špitolninkas, kad jau ant arklio negalės užlipt; — tarė smutnai Bernardas.
— Duot jį katram Kumtorui, kad turėtų truputį valnystos93 — tarė senis.
— Aš jau apie tai mislijau.
Nepabaigė. Senis nelaikė to didele liga. Pats perbuvęs visokias nelaimes. Netikėjo, kad byle maža liga ypač jauną galėtų nugalėt.
Jam daugiau rūpėjo zokonas. Bernardas nieko sau iš jo kalbos nedarė, žinoma, davė seniui išsišnekėt; o kada Kurtas judinosi eiti, ba pradėjo būt jam šalta, ėmė Bernardas už jo rankos ir nuvedė tiesiog į jo stubą.
Jau visi miegojo, laikas buvo vėlus; šeimyna tiktai slankiojo. Bernardas vietoj atsigult, išėjo laukan ir nuslinko tiesiog į špitolę.
Toj špitolėje buvo taipogi gyvenimas vyriausio špitolninko su jo pamačnikais; o Bernardas žinojo, kad ne tik apie tą laiką, nes kone per visą naktį skabrus94 senukas, Silvestras, negulė pailsėti.
Niekas nežinojo, kada jis miegojo ir kokiu laiku. Tankiausiai sėdėdamas ant kėdės kiek prasnūsdavo, taip nuolatos su lempuke slankiojo per ligonius klausdamas apie jų sveikatą.
Labai buvo tikęs prie ligonių, už ką visi jį pavožojo95.
Bernardas, kad ir buvo dynste vyresnis už Silvestrą, vienok jį šenavojo.
Ant giluko rado špitolninką jo stubo, kuris kvepėjo nuo visokių giduolų, o pilna buvo visokių skudurų, kružų, kruželių ir plečkučių.
Silvestras ant kėdės snaudė; nes žingsniai Bernardo pabudino jį — stojo tuojaus ant kojų.
Patrynė su ranka akis ir tuojaus išrodė, kad rodos miegojo.
— Aš jums nuolatos perškadiju96, na,ar ne? — tarė įeidamas Bernardas, — prabačyk! Aš vėl negaliu rimt per tą vaikiną.
Špitolninkas rankomis mostelėjo, duodamas suprast, kad nieko gero apie jį negali pasakyt.
— Ar jam galima blogiau — paklausė Bernardas.
— Žinoma, kad ne geriaus. — atsakė špitolninkas.
Pribuvėlis kvote iš akių špitolninko.
— Na, ne geriau! ne! — paantrino Silvestras. — Vakar da visaip buvau mislijęs; ar ta jo liga iš kraujo, ar iš širdies yra, ar dvejopa.
Šiandien man nuduoda, ir tai tikrai, kad ta liga iš nuliūdimo...
— Oj, ko jis liūdi? — paklausė godžiai Bernardas.
— To ne galima atminti — tarė špitolninkas — jaunystė, žinai, turi nedasektas slaptybes. Pasakojo Prancūzijoje, kad kada jaunas vynas yra baisiai nespakainas, tai senas vynas įsižiūrėjęs į jį, tą patį daro: kad kada vynuogės pradeda žydėt, tai bačkose vynas verda.
Paliovė kalbėjęs.
— Na, sakyk! Sakyk! — pradėjo prašyt Bernardas, labai užimtas, tai nepabaigta pasaka.
— Ar žinai, kas jam yra? — šnabždėjo Silvestras. — Kažin, ar kartais ne lietuviškas kraujas jame verda, ba prijaučia, kad Lietuva patirs nelaimę. — Nes jis apie save nieko nežino! — tarė Bernardas.
— Vienok prijaučia, kuo jis yra.
— Tai negalimas daiktas!
— O ką galima žinot, ar taip ar ne — tarė spakainai Silvestras. Bernardas užsimislijo.
— Šiandien taip nebuvo spakaina ir šnekus, kaip vakar, kada ji matėme vakare — tarė špitolninkas. — Vaikštinėjo po stubutę, net į sienas atsimušė; veidas buvo raudonas, akys degė. Kaip nudavė, tai sau po nosim mikė dainelę: nes kada jo paklausiau, ką dainuoja, nieko neatsakė.
Bernardas susiraukė.
— Jam reikia kunigo ir maldos; — tarė — jo dušia nespakaina.
Špitolninkas nesipriešino. Nieko jau nekalbėjo. Ba rodos kožnas buvo mislia užimtas, o Bernardas grįžo pas save, negeisdamas pamatyt savo augintinio.