III
Pakalnėje plaukė senas Nemunas. Patika nuo amžių pasidarė sau kelią, tuo traukė ir norint pavasarį visokios srovės į jį nupuola, jis vienok iš savo vietos nesytraukia, kaip tėvas. Nesirūstina nė ant vieno; laikais vanduo pakyla kaip užsirūstinęs, nes tuojaus vėl nupuola ir skubina savo paskirtu keliu į mares.
Maži upeliukai laikais savo padūkimą parodo, jis niekados, kaip tėvas.
Tas Nemunas gynė savo Lietuvą nuo nedorų vokiečių kryžiokų, ant kurio krašto stovėjo ne viena drūtvietė.
Viena iš tų drūtviečių netoli Vokietijos labai padidėjo, o tai dėl to, kad pradėjo vokiečiai skverbtis į Lietuvos žemę.
Lietuviai žiūrėjo, kaip vokiečiai stato drūtvietę ir jie nuo jų išmoko. Pirma žinoma nereikėjo tiek ir muryt, kaip dabar dirba krepastis — į valias būdavo apkast ir smailiais balkais apsiverst — šiandien gi — nelaiko nė geležis, nė akmuo prieš šios gadinės ginklus.
Tada ne akmenų nereikalavo, ba kas būt tąsėsi su akmenais, kad turėjo visokio drūtmedžio, k i e t o kaip uola.
Pilėnų drūtvietė baisiai išrodė. Tas storas ir sunkias kalades kiba milžinai sunešiojo, ne lietuvninkai. Stuobriai medžių sukasti aplinkui buvo aukščio apie šešis sieksnius, niekas negalėjo į vidų gautis, kai buvo uždaryti vartai, o ir vartų negalėjo atrast. Stulpai tie taip buvo surakinti, kad uodas negalėjo pereit. Viskas kaip nulieta iš vieno medžio.
Viduje drūtvietės stovėjo labai aukštas stulpas bokšto pavidalu, o kada nuo jo viršau žiūrėtum, galima buvo matyti aplinkui per mylią ir ne vienas sutvėrimas negalėjo nuo akies žiūrėtojo pasislėpt.
Drūtvietė Pilėnų stovėjo ant kalno ant Nemuno kranto, aplink stovėjo gryčios, namai ir budikės visokios, kuriose gyveno pakajaus laiku gyventojai, o kada užpuldavo neprieteliai, pasislėpdavo drūtvietėje. Medžių visokių aplinkui drūtvietę augo. Ąžuolai išsikeroję. Lietaus metu joks lašas neužpuolė stovinčio po juo; liepos, beržai ir daugelis kitokių medžių, kurių šakos susipynė vienos su kitomis, puikų pavėsį davė.
Buvo laikas vėlyvo rudens: dangus apsiniaukęs, vėjas šaltas, aplinkui rodos viskas apmirę, tika97 kaip grabe. Taipogi apie98 būdas, namus ir gryčias gyvos dvasios nebuvo matyt.
Prie vieno seno išdubusio gluosnio iš tolo galima buvo patėmyt, kad koks tai žvėris ar žmogus glaudėsi.
Iš gryčiutės viena žmona patėmijo kažin ką krutantį prie gluosnio ir greitai per duris atgal įbėgo.
Išėjo po ilgam žmogus kailiniais apsirėdęs, pradėjo tėmyt99, paskui paėmė kucių100 titnagais prikištą ir pamažu pas gluosnį prisėlino.
Kas sykį pažint galėjo, kad kas kas supuvusiame gluosnyje krutėjo, potam aiškiai pamatė mažiuką žmogelį, storą su sermėga, ant galvos ausuotė, su pintinuke prie šono ir pagalėliu rankoje. Veido buvo negražaus. Kaklas trumpas ir kupra susitraukęs.
Prie jo gulėjo stora lazda ir tuščias maišas. Ilsėjosi po gluosniu, dairėsi į visas šalis,matė jis ir tą moteriškę, ką jį pirma patėmijo, ir žmogų, kuris dabar artinosi prie jo. Jis to nepersigando išvis.
Prie gluosnio glaudėsi kaip prie motinos. Susivyniojo į kamuolį, kavojo101 rankas į entį ir žiūrėjo į besiartinantį.
Šuo pamatė, kad jo gaspadorius tolinasi, leidosi paskui.
Nes kada artinosi prie gluosnio, pradėjo šeriai šiauštis ir nespakainai eiti.
Gaspadorius apsidairė ant šuns, kucių rankoje pasmagino, ba žinojo, kad šuns jaučia neprietelį.
Kas tai galėtų būti? Argi tai neprietelis? Atrodė kaip lietuvninkas. Pakeleivis sėdėjo ir laukė ateinančio.
Kada prisiartino prie gluosnio, gaspadorius ir šuo sustojo. Gaspadorius pasirėmė ant kuciaus, šuo pritūpė ant pasturgalio, pakėlė galvą ir pradėjo staugt. Buvo tai blogas ženklas.
Sėdintis ant žemės pasijudino, rankas išsitraukė iš ančio, pasitaisė ir atsistojo.
Tas ateivis su šunim buvo storas, nedidelis, drūtas, nes ant veido baisiai neatrodė.
— Kas tu? Ką čia dirbi? — paklausė Pilėnų žmogus.
Pakeleivingas pirmiausia nusijuokė.
— Ak, matai? Ar dar reikia klaust? — atsakė linksmai — Esmu102 pakeleivingas; taip man parėjo, kad turiu kaip ubagas valkiotis.
Vokiečiai nuo mūs atėmė daug žemės, žmonių ir gyvulių. Dabar Vuršaičiai ir Svalgūnai turi kad ir iš bado mirti, o ką dabar daryt. Kur šventas ąžuolas liko, ten mūsų žmonių kaip skruzdžių, o ir afieros suneštos negali išmaitint. O, kad perkūnas išmuštų tuos, kurie mus spaudžia!
Šuo girdėdamas tą balsą, nepaliovė staugęs, net gaspadorius turėjo draust, kad pasiliautų.
Jis pats nežinojo, ką ubagui atsakyti.
Po teisybei ir kitados valkiojosi visokie žiniūnai, burtininkai namas nuo namo, nuo valsčio iki valsčio. Priėmė juos svetingai ir tokį tarp gyventojų turėjo uždarbį už burtus ir visokias rodas. Dabar Lietuvoje tame tarpe suvis pasklido daug tokių valkatų. Ba kryžiokai išvaikė, per ką ir ubagų daug priviso.
— O iš kur paeini? — paklausė mužikas.
— Klausti vėlyk tu manęs, kur aš nebuvau! — tarė Svalgūnas (nuo to laiko šventą vadinsime Svalgūnu – yra tai vardas kaip kunigo) — Tankiausiai aš valkiojuosi prie Nemuno, ba tai mano gimtinė, ir Pilėnuose daug kartų buvau... Kiek aš čia suvinčevojau ir prisidainavau!
— Hum! Svalgūnas! — suniurnėjo mužikas — negali būt, kad tu esi Svalgūnas, nes neturi drapanų kaip Svalgūnas, nė diržo, nė...
— Tai tau dyvai! — atsakė gyvai prisiartindamas pamažu Svalgūnas. — Mane vokiečiai apdraskė ant rubėžiaus ir galima būt pakore, kad būčiau nesidavęs apsikrikštyti. Įmetė mane į vandenį ir likau gyvas.
— Ir ištrukai iš jų rankų! — pašaukė mužikai. — Tai, vyreli, gilukis! Jie ne vieno nelenkia, nei seno, nei jauno, nori mus visus išžudyt. O čia, vyreli, Svalgūną paleido!... Na, na, stebuklas.
Mužikas galvą kraipė neišvierindamas.
— Tai, brace103, ne iš jų valios likau gyvas, bet iš Perkūno — tarė pakeleivingas — tas mane apgynė. Ba kada į vandenį įmetė, o aš ant dugno nuėjau, išgirdo dundėjimą aplinkui, pabūgo ir pabėgo, o aš į krantą išplaukiau.
Šuo jau tiktai urzgė.
Svalgūnas pasiėmė lazdą, krepšį ir pagalėlį
Pradėjo abudu irtis į gryčiukę.
— Aš galimai galėsiu pas jus sušilt — tarė Svalgūnas. — Matai, broli, kad dantimis barškinu. Po perkūnais, žiema artinasi. O ar tu žinai, kad aš moku, kad kas norėtų puikiai dainuoti, o ir burt galiu visaip. Pavietrę104 ir visokias kitas ligas nužadu ir gyvuliams pagelbstu.
Mužikas nieko neatsakė. Vilkosi pamažu į namus ir gryčiukes, prie kurių kokį nors galima buvo patėmyti žmogų arba bobą, o taipogi lakstančius pusnuogius vaikus.
Tuojaus, kada patėmijo svetimą žmogų išsipila iš bakūžių daugelis žmonių, ba norėjo pamatyt ateivį.
Pilėnai stovėjo ne toli rubėžiaus kryžiokų, kurie lietuvninkams keršijo, dėl to gi kožnas norėjo išgirsti naujieną iš valkatos, kas sviete girdėti. Tokių žmonės, kurie valkiojasi po svietą, daug žinojo.
Kada žmonės paregėjo, kad pakeleivingas įėjo į kryčiukę Gailino, visi ten pradėjo rinktis kuopomis.
Jau tada lietuvninkų nebuvo labai geras gyvenimas, kaip prieš amžius buvo.
Visada neprietelis koks užpuldavo, ypač prie rubėžiaus gyvenančius, nes giliau už šilų ir girių, kur koja neprieteliaus nepastojo, buvo p. Tenai nuo amžių tūnojo sau lietuvninkai kaip lizde, apie svietą nieko nežinodami; tenai augo šventi ąžuolai ir šventi gojai; tenai plaukė gydantis ir gaivinantis vanduo, tenai mergaičių dainų alasas105 atsimušė toli į girias kartu su lakštingalų dainelėmis.
Dabar, kada kryžiokai pradėjo landžioti, viskas persimainė.
Tamsiausioje girioje negalima buvo pasislėpt, šventų vietų nečedijo, degino „Baublius“, žmones žudė ir varė i nevalią106. Nuolatos turėjo stovėt ant sargos ir klausyt, ar kur neatvažiuoja neprietelis, o kada prireikia, tuojaus taikytis į daiktą.
Užtai gi prie rubėžiaus gyventojų ne labai buvo, ba visi lindo į girias ir į tokias vietas, kad negalėtų rasti neprietelis. Gyveno kai kur kunigai (dideli ponai vadinosi kunigais), kurie turėjo savo drūtvietes ir žmonių, ir tie tiktai su kardu gynė žemes savo prosenelių.
Vargas didelis buvo lietuvninkams.
Taigi, kada pamatė Svalgūną, nepažįstamą jo sodyboje, kožnas norėjo sužinoti, kokias naujienas. Nes kurgi jis neturėtų naujienų.
Vos su Gailinu įėjo į gryčią, pusiau į žemę įkastą, o kurioje ant kudmento107 degė amžina ugnis, pradėjo žmonės kištis į stubelę.
Viduj buvo suvis prasta stubelė, atrodė kaip kurmių duobė. Dūmų buvo pilna, kad per aukštį nespėjo išeiti.
Gryčiutėje ne tik pas Gailiną, bet pas kožną talpinosi ne tik žmonės, bet ir visokie gyvuliai. Kerčioje stovėjo karvė su veršiu, pora jaučių kūdų108, du maži, o stori arkliukai kaip arkės su karčiais sulig žeme ir apaugę kudlomis109. Toliaus vl kelios pilkos avys, o tarp jų vištos ir kelios žąsys; taip žmonės kaip ir gyvuliai buvo su savim supratę, o žiemos metu buvo tokioje gryčioje ir šilta. Žiemą langai arba skylės sienose buvo užkamšytos ir tiktai tada atkimšdavo, kaip kiek atšildavo.
Basi vaikai ir pusiau nuogi kartis žindo avis kartu su ėriukais. Šuo kaipo naminis sargas gynė vaikus, kada didesni nebūdavo namie.
Ant sienų kabojo visokie padarai ūkiški, o taip pat ant sienų. Kampe stovėjo kubilai ir visokios skrynios su brangiausiais daiktais ir drabužiais.
Ant kartelių džiūvo visokios žolės, kaipo giduolės nuo visų ligų ir burtų taip žmonėms, kaip ir gyvuliams. Stalas arti kerčios iš liepinės lentos ir tokias pat stalais prie sienų. Buvo dar prie stubos kamaraitė110, kurioje talpinosi žagrės, akėčios ir išardyti vėžimai.
Svalgūnas sėdo netoli kudmeto, prie ugnies, ausuotės raisčius atsirišo, paskui rankas nugrubusias šildė prie ugnies.
Mergaitė paregėjus, kad pakeleivingas sušalęs, padėjo ant ugnies sausų šakalų, kad geriaus sušiltų. Gailinas nuėjo į kokį tai kampą, prileido į bliūdą alaus ir liepė savo dukteriai, kad pašildytų.
Visi tylėjo, nenorėdami užkalbinti sušalusio pakeleivingo, kuris žiopsojo ant ugnies ir kažin ką mislijo, kad rodos jam ant širdies buvo sunku.
Kada alus sušilo, Gailinas paduodamas alų pakeleivingam tarė patika:
— Ar negirdėt tenai ką apie tuos prakeiktus kryžiokus?
— O kada da nebuvo apie juos ką girdėt! — suniurnėjo Svalgūnas. — Ar tai jie norint vieną dieną sėdi spakaini? Kaip avilyje bitės, taip ir jie... Daugelį žmonės apie juos pasakoja... O kai tik purvyną ir balas šaltis sutrauks, tai... Gailinas atsiduso.
— Oj! Dievaičiai, kad ne ta drūtvietė, ir mūsų Pone, ką nori gint ir privalo, — tarė, — o mus čia laiko, tai žmogus keliautų į šilus...
Svalgūnas pastatė ausis.
— Ką! — tarė: — tai jūs Kunigo neturite?
— Turime ir neturime, — kalbėjo Gailinas; senas tėvas Kunigienės guli nuo seno ir nesikelia... Jos vyras numirė iš sopulių, kuriuos per peštynes su kryžiokais gavo; jauną sūnų pagriebė ir manyk nužudė kryžiokai; ji viena čia elgiasi, nes atstoja ir už save, ir už vadą... O kas gi galėtų iki to laiko čia dastigot111? Kas gi galėtų tokią baisią drūtvietę pastatyt kaip ji!
— Tai, vyreli, boba! — suniurnėjo Svalgūnas.
— Nebuvo ji tokia, kada jos vyras gyveno, — tarė antras mužikas. — Dabargi, kada tie vokiečiai kryžiokai jos sūnų pagriebė, o patį užmušė, tai rūstybė ją perdirbo į kareivį... Ak, broli, žmonės pamena, kaip dainuodavo, puikiai rėdydavos, o kūdikį kaišydavo į kvietukas, supdavo lopšyje. Kaip vyro ir kūdikio neteko... sykiu persimainė į baisų kareivį, kaipkokia dievaitė, kuri nuo dangaus nužengė.
— Stebuklų stebuklai! — tarė Svalgūnas. — Aš girdėjau apie tai seniau, nes norint kryžiokai kūdikį pagriebė, nebuvo kalbos, idant jį nužudytų! Kaip aš girdėjau, jie tokių kūdikių daugelį pas save augina, kad po to užsiuntinėtų ant locno kraujo...
Gailinas galvą pasuko neišvėrindamas.
— Tavo kalba yra netikus — tarė. — Argi mes jų nematėme ant vainų? Jie gyvasties ne vienam nedovanojo. Jaunas merginas palaiko pas save kelias dienas pulke, o paskui galvas nukerta ir vaikų galvas į medį suteškina, senus su arkliais mindžioja. Nenori nė krikštyt ir dar iš tų, kurie prašo, kad dovanotų, juokiasi.
— Su suaugusiais tai teisybė; aš pats mačiau, — tarė Svalgūnas, — kad ne kitaip būna; nes mažus kūdikius ima kartais su savim ir norint stalduose, tai taip jau maitina šiaip taip...
— Kad tai mūsų Kunigienė apie tai žinotų... O ji ir dabar smerties savo sūnaus negali užmiršti...
Svalgūnas su galva pakratė.
— Motina jo turėtų geriausiai apie tai žinot — tarė Svalgūnas — aš ne vieną kartą girdėjau, kad tas vaikinas yra gyvas, kad jo neužsmaugė. Vienas senis ant jo susimylėjo, paėmė į savo apieką ir vokietį iš jo padarė.
Gailins sudrebėjo ir rankas aukštyn iškėlė.
— Perkūne, dievaiti galingas! — pašaukė susijaudinęs — korok jus perkunais ir ugnim!Ak, jie gatavi užgundyt tikrą sūnų ant motinos... O ir locna motina, kaipo nepažinodama savo kūdikio, galėtų savo kūdiki savo kardu nužudyt!! O tegul jie skradžiai žeme nueina!!
Svalgūnas sudrebėjo visas.... Tylėjo....
Ant slenksčio namo stovėjo kokis tai žmogus tylintis, matomai buvo pašenavotas tarp lietuvninkų, ba kožnas jam lenkėsi.
Drabužiai neką skyrėsi nuo kitų: turėjo ant savęs skranda ir skuryni dyria, mylines kelnes ir akuryne* ne naginės ant kojų, ant galvos vilaginė geroka, o rankoje geležinis kirvelis... jau ne jaunas, apskritau veido, balsvų akių, nes bystrų, atrodė tuo metu kaip lietuvninkas kareivis arba dvarokas.
Klausė jis godžiai pasakos Svalgūno apie sūnų našlės, o kada tas pabaigė savo pasaką, visi tylėjo, tas nuo slenksčio ir sėdos ant suolo šalia Svalgūno.
Pažiūrėjo jam į akis. Svalgūnas jį pasveikino. Paskui žiūrėjo į ugnį, nevos apie nieką nemislydamas, nes vogtinai kada ne kada blykstelėjo akim į tą žmogų...
— Ar seniai tu tą pasaką girdėjai apie mūsų kūdikį? — paklausė ateivis.
— Tai, vaikine, ne nuo šiandien, ne nuo vakar. Ir tai ne vienoje vietoje apie tai girdėjau, ir nuo tiek metų ta kalba nepasibaigė.
— Stebuklai! — suniurnėjo tas žmogus. Patylėjęs valandėlę tarė: — Kąaš tau pasakysiu? Mūsų Reda ir jos senas tėvas, kolieka112 Valgutis, abudu myli žmones, kurie moka visokių pasakų ir dainų... Tu būtum mūsų dvare reikalingas... tenai prikirsiu, vaikine, skilandžio ir gausiu varškės, ne taip kaip čia pas juos, Reda yra labai svetinga... Būtų gerai, kad tu jai tą visą paantrintum, ką apie jos sūnų girdėjai.
Svalgūnui iš džiaugsmo net akys pradėjo žibėt ir ką tik iš skuros neišsinarino. Nes tuojaus nevos susirūpino ir padarė vargičną113 veidą.
— Ach, mano prieteliuk! — tarė po valandėlės — kur aš ten vargdienis eisiu, apskuręs, prie Kunigų, prieš kuriuos reikia klūpčiot... Bijau, vaikine..
Dvarokas stuktelėjo į pašonę ir nusijuokė.
— Ak, tavęs tenai nepakars, ne neužmuš, nesi vokiečiu, nė juo nesmirdi. Taigi, kad Reda suprastų, kad tu esi koks šnipukas, tai tau nevėlyčiau į jos nagus patekti! Ar tu žinai? Kad ne per seniai liepė du kryžiokus pagautus ant laužo sudegint, nes Svalgūnui, vargičnam žinūnui, nieko pikti nepadarys.
Vienok girdėdamas tai Svalgūnas iš baimės pabalo ir drebėjo, — galimai nuo šalčio, vienok, kad ir juokėsi nevos, tai galima buvo pažint jo baimę...
Tas vėl stuktelėjo į pašonę ir tarė:
— Na, ar eisi? Nuvesiu tave.
Nežinojo, ką padaryt Svalgūnas... Po valandos vienok stojosi stenėdamas.
— O ką galima padaryt, kad sakai, tai eisiu...
Stojo ir tas, kas jį kalbino.
— Ką? Ar pas Redą? — paklausė Gailinas.
— Ogi kaip, — tarė dvarokas — jiems čia nuobodu, tai tu užbovisi114, jau kas tik koks pasaką mokėjo visas išpasakojo po kelis kartus.
Svalgūnas savo pungulėlius ir krepšius susiėmė, prasiskyrė visi. Svalgūnas eina.
Painus buvo takas, o tai dėl to, kad kožnas ateivis negalėtų ateit.
Didesnio kelio nebuvo matyt nė jokių vartų, kuriais galima būtų įvažiuot. Dvarokas greitai skubino, kad Svalgūnas vos galėjo spėt paskui jį, o vis į šalis dairėsi. Kada jau priėjo suvis arti, dvarokas palaukęs Svalgūno, tvėrė paskui už apykakles ir stūmė pirma savęs. Tas nespėjo nė apsidairyt gerai, kad sykiu radosi tamsybėse. Kažin kokių stebuklų pily persiskyrė; radosi drėgnam koridoriuje, nieko nematė. Dvarokas nuolatos laikė Svalgūną už apykaklės ir priešais save stūmė.
— Drąsiai! — tarė — atkišk rankas ir čiupinėk sienas. Nebijok, nepulsi. Pasuko potam į kairę, potam į dešinę; Svalgūnas jautė, kad žemyn leidosi, paskui vėl aukštyn. Pradėjo ne po ilgam darytis šviesiau, net Svalgūnui lengviau ant širdies pasidarė. Galų gale išėjo į kiemą ir vėl patėmijo užtvarą iš aukštų balkių... Tarp tų radosi dvaras. Kada prisiartino dvarokas, pabaldojo į mažas durikes, kurios tuojaus atsidarė.
Pirmiausia įėjo dvarokas, pasiėmęs už rankos Svalgūną, ba sargai nebūtų įleidę svetimo, o ir daugybė šunų pajutus svetimą pradėjo baisiai lot.
Dabar Svalgūnas galėjo pamatyt tą milžinišką darbą, kuris rodos ne žmonių ranka padarytas. Sienos buvo švelnios, o aukštos, kad akim negalima buvo viršaus pamatyt, o nudavė, kad jokia galybė žmonių negalėtų valiot. Nusiminė Svalgūnas, su baime žiūrėjo į tą viską.
Viršuje buvo siauri plyšiai, taip kaip langai. Kada radosi vidury kiemo, pamatė daugelį žmonių, kurie rengėsi valgyt. Stovėjo didelės geldos115, iš kurių su šaukštais dideliais apsėdę valgė.
Tame dvare (žiūrint iš lauko) nieks nebūtų tikėjęs, kad jame tiek daug žmonių būna, o visi drūti ir sveiki vyrai, taip kaip išrinkti...
Tarp jų maišėsi desetininkai116 ir paredkavojo117, bet lagadnai kaip tėvai apie vaikus.
Svalgūnas būt žiopsojęs, bet dvarokas tempė jį paskui save.
Stovėjo medinis budynkas118, žemas, o didelis, apie kurį sukinėjosi visokio amžiaus bobos ir mergos, gražiai susipinusios plaukus... Ant slenksčio, įsirėmus stovėjo sutukusi, raudona moteriškė. Ne jauna, ant kaklo labai daug šniūrų119 gintarinių karolių.
Tėmijo į Svalgūną.
— Močia, — pašaukė į ją dvarokas — štai alkanas žiniūnas, aš čia jį atvedžiau, ba ant kelio pagavau. Duokite jam ką valgyt ir gert, idant jo žiotys galėtų gerai meluot ir dainuot...
Gaspadynė nuo slenksčio pasitraukį į šalį ir parodė ranka į dešinę.
Čia stuba buvo didelė, o vidury kaip ir visur, stovėjo kudmentas, ant kurio kūrenosi ugnis. Aplinkui stovėjo suolai. Svalgūnas truputį nusiminė, kada paregėjo vidury daugybę sėdinčių žmonių, o buvo visi dikti120... Tarp jų sėdėjo senas Vaideliotas su skranda iš ožio. Šalia jo sėdėjo diktas prūsas, apaugęs kaip meška, kad tik nosies galą matyti. Turėjo rankoje gerą kucių, apsirėdęs taipogi skranda, ant kurios talpinosi keli desetkai lopų. Vyras atrodė drūtas.
Paskui da sėdėjo arti ugnies du seniai su vainikais ąžuoliniais ant galvų, buvo tai dvasiškiai. Tie be paliovos žiūrėjo į ugnį ir nedirstelėjo nei į ateivius.
Pašalyje gulėjo surištas žmogus su kalada ant kojų. Negalima iš karto pasakyti, kas tai per žmogus ir dėl ko jis čia surištas guli. Veidas buvo pageltęs, daugiau panašus į numirusio, ne kaip gyvo.
Sukosi dar keletas vaikinų ir merginų, kurie atnešinėjo valgius ir gėrimus, į kuriuos nuolatos ta įsirėmus boba žiūrėjo.
Krūtėjimas buvo didelis, dūmai, smarvė nuo visokių taukų ir kadagių. Kaip kur kokiam kampe davėsi girdėti dainelę, tai ta tuojaus nutildavo.
Kada svetimas per slenkstį peržengė, visų akys atsikreipė į jį. Nekurie priėjo artyn, kad pamatytų, kiti šaukė ant dvaroko, iš kur jį paėmė.
Svalgūnas sėdos susimaišęs ant pirmo suolo, o kad jam tuojaus mergina padavė geldutę su valgiu, pasidėjo ant kelių, nieko neatsakė, valgė viralą.
Galimai jam valgis tiek nerūpėjo, kaip tiktai tas, kaip čia bus įsisukt ir kaip pradėt.
O kad Svalgūnu prasiminė, turi dabar juo būt, o čia Vaideliotas į jį žiūri, gatavas žiniūną imti ant kvotimo121. Ba Vaideliotas yra žiūri taipogi dvasiškiai kaipo ir Svalgūnai...
Klausimais apipylė iš visų pusių. Valgant negalima buvo atsakinėt, užtat arba galva linguodamas atsakė, arba nesuprantamai murmėjo.
Nesiėjo jam... Ba kada pasakė, kad tenai ir tenai buvo, tą ir tą matė, jam kiti užginė, kad ne teisybė, ba tarp to pulko buvo daugelis, kurie daugiau žinojo negu kad jis. Nabagėlis taip turėjo suktis, kad net prakaitavo.
Nerimavo, vienok mėtėsi ant kito spasabo122, ba pradėjo iš tų šidyt, kas su juo ginčijosi; pradėjo šis ir tas juoktis ir taip po valandėlės buvo pilna stuba juokų.
— Kas per dyvai, kad jūs tenai buvote! — tarė į ginčijančius – jūs ten buvote, bet ką kita matėte, negu kad aš! Kiek žmonių, tiek akių... Man gal pasitaikė vilką pamatyti... O kitas gal pasakė, kad tai avis. — tai pasakęs nusišluostė lūpas, pastatė geldelę šalia ir tarė: — Nustypo meška, kavok dūdas.
Koks vėl jį užkabino, nes pečius sutraukė ir atsikirti tais žodžiais:
— Kam pelus kult, kai nieko iš jų neiškulsi.
Atsikirtęs kelias užpuolas, Svalgūnas ėmė kaušą su gira; jau jo daugiaus neužkabino...
Kaip katrie pradėjo skirtytis, kiti sugulė ant rėklų ir žemės apie ugnį, kad pailsėtų. Žinūnas sėdėjo, rodos, kad norėjo snaust ir tuo nuo klausimų atsisakė.
Taip persitraukė gera valanda ir turėjo laiko po kelionės pailsėt. Dvarokas, kuris jį čia atvedė, išėkp, o nepasirodė net vakare.
— Dabar laikas, — šnabždėjo priėjęs prie jo. — Reda jau žino, kad atvedžiau tokį, kuris moka dainuot ir daugybę senų pasakų. Eiki su manim.
Svalgūnas truputį apsišvarinęs krepšius metė į kampą, tylėdamas nuėjo apskui vediką.
Kitam gale kiemo stovėjo troba su mūriniais pamatais, kuriuose gyveno Kunigienė; buvo ta troba panaši į kitas, tiktai truputį švaresnė.
Kada peržengė slenkstį, jau čia paprastos vakarinės123 buvo prasidėjus. Sausi sokliai124 degė ant kudmento, nuo kurio visi kampai buvo apšviesti. Aplinkui sėdėjo mergos baltai apsirėdę ir su verpstėms verpė linus, dainavo
Toliaus stovėjo moteriškė su rūsčiu veidu ir smutnu, nedidelė, bet drūta ir dailaus pavidalo. Buvo po teisybei pasirėdžius moteriškai, bet jos eisena ir visas apsiėjimas atrodė kaip vyriškas.
Turėjo ant savęs vyrišką diržą, prie kurio kabojo makštis nuo kardo.
Stovėjo žiūrėdama į ugnį, klausė dainų... Žmonės, kurie gryčioje buvo, iš stolo stovėjo ir nedrįso į ją dirstelėti. Jeigu katras iš paniūrų dirstelėjo, tai tuojaus akis nuleido su baime.
Toliaus už jos, tamsesniam kampe, kur šviesa nedasiekė, ant lovos po kailiais kas tai krutėjo. Kaip kada pasirodė žila galva, išrodė kaip lavono...
Buvo tai pasenęs Valgutis, Redos tėvas, kuris kaip kada atgaudavo pomėtį125, o ir pamačydavo mergoms dainuoti ir vėl potam pasislėpdavo keliom dienom. Mergos dainavo seną dainą, o ta prasidėjo nuo žodžių:
Anksti rytelį tėvs per kiemą ėjo,
Kad sūneliai keltų, rakteliais skambėjo.
Kelkit sūneliai ant ligių kojų,
Ba neprieteliai mūs dvarą apstojo.
Visime kryžiokus ir su kuciais mušim.
Paimtas seseles nuo netikėlių atmušim.
Pažinsim kožną ant aukso plaukelių,
Ir ant vainikėlių iš rūtų kvietkelių.
Daina pasibaigė, Kunigienė nuolatos dar stovėjo, mislijo. Buvo tai ženklas mergoms, kad daugiaus dainuotų. Žiūrėjo į savo ponią baimingai, pašnabždėjo su savim ir pradėjo naują dainą:
Ko liūdi sesele,
Balta lelijėle,
Ant rankelės rymodama,
Graudžias dainas dainuodama.
Linksmai nedainuosiu,
Vėlyt padejuosiu,
Štai mano bernelis žirgą pabalnojo,
Žirgą juodberėlį į vainą išjojo.
Vėjas daržo nesugriovė,
Visas rūteles nurovė.
Kad ir nemušė nė karto Perkūnas,
Vienok nepasiliko nė vienas krūmas.
Barzdočiai atkeliavo,
Visas mergeles pagavo;
Tik manęs vienos neužtiko,
Nes gailestį didelį širdyje paliko.
Baltsermėgiai kareiviai,
Tie baisūs piktadariai,
Ką juos kryžiokais vadina,
Tie mus be paliovos nuolat kankina.
Pasibaigė daina. Reda stovėjo ir klausė. Svalgūnas dirstelėjo į ją ir matė, kada apie barzdotus vyrus dainavo, kaip jos kakta susiraukė ir lūpos drebėjo.
Merginos gal ir suprato, kad ta daina į jos dušią atsimušė, ba vos pabaigė tą dainą, vyresnioji mergina pradėjo tuoj kitą, ne taip graudingą:
— Graži saulele,
Dievo dukrele!
Kur tu buvai?
Ir kur nuslidai?
— Už kalnų už jūrių,
Už vandenų ir marių,
Piemenėlius šildžiau,
Ir juos raminau.
— Aš juos raminau,
O ir vaktavau,
Kaipo Lietuvos vaikučius,
Tuos mažus siračiukus.
— Graži saulele,
Dievo dukrele!
Kas tave užžibina?
Ir vakare užgesina?
— Dvi turiu žvaigždeles,
Viernas mergeles,
Žvaigždukė aušrinė,
O ir vakarinė.
— Aušrinukė užžibina,
Vakarinė užgesina,
Tos tik dvi žvaigždelės,
Kaip skaisčios mergelės...
— Kunigienė reda stovėjo, klausė neprisotinus dainelių, mergos dainavo vis kitokias dainas. Kada nekada ant lovos pasijudino senas valgutis su plika galva kaip kelis, su išžiota burna, kaip rodos su burna klausė ir žiūrėjo.
Svalgūnas žiūrėjo – klausė. Dyvai jame dėjosi. Įėjo į gryčią su baime, kaip lapė perkitręs šnipinėjo akimis. Kožnas galėjo suprast, kad tas viskas, ką matė ir klausė, pyktino jį, ir kad turėjo užslėptą rūstybę savo širdyje.
Tas tai Šventas, kuris degė rūstybe ant lietuvninkų už išplėštą turtą ir nuo to laiko buvo didžiausias neprietelis lietuvninkų, prasiminė Svalgūnu ir dabar vėl iš pagundos kryžiokų ir savo locno noro įsmuko į drūtvietę Pilėnų.
Nes per daug metų Šventas nei vieno karto nedrįso lįst į namu, į trobas, tarp gyventojų, ba but jam atsiminęs senovės būdas, ir nuo daug metų nebuvo girdėjęs lietuviškų dainų.
Dabar į jo ausį ir dušią atsimušė. Ta kieta širdis, kuri degė rūstybe, sujudo jame, net pats persigando. Suvis kitoks žmogus pastojo ir pats savęs nepažino.
Dainos staiga priminė jam jaunas dienas, motiną ir jo mylimą, ką nuo jo išplėšė, nes tuo nesirūstino, ašaros iš akių pradėjo byrėt.
Neišpasakytas liūdnumas apėmė jį... Rodos jam kas į ausį šaukė: — Ar tu nesi tos Lietuvos kūdikis? Kieno kraujas tose gyslose verda? Kuo tu kalti tavo broliai? O, anie, ką tau piktybę padarė, jau seniai po žeme! Ir dabar nori užvest neprietelius ant savo brolių ir tu tarnauji tiems, kurie taviškius kankina?
Svalgūnas verkė.
Ar girdėjo žodžius dainų? Ar suprato? Pats nežinojo; tos giesmės jį apkerėjo, ba tai buvo tos pačios, ką kitados girdėjo laukuose, paupiuose ir giriose, kada su mergomis grybavo. Akyse stovėjo jo motina ir jam nudavė, kad girdėjo tuos žodžius: — Tai tu tas pats, kurį savo locna krūtim penėjau? Kuo aš tau prasikaltau? Vaike!
Svalgūnas sudrebėjo ir akis šluostė, buvo su juo taip, kad rodos įlindo į jį svetimas žmogus ir jame gaspadoriauja. Norėjo nepasiduot, troškino jo krūtinė, galva apkvaito. Vėl rodos savyje išgirdo balsą: — Aš čia gaspadorius, ne tu. — Svalgūnas stojo ir pasikrutino, ba jam nudavė, kad jį nakties slogutis troškina. Akyse pradėjo marga darytis... Gryčioje pasidarė trošku... O kad ir dainos nutilo, jų alasas iš jo ausų neišėjo.
Ne gana, kad tos dainos, ką dainavo, dabar jam sėdėjo ausyse, bet ir tos, kurių nedainavo, o kurias mažas būdamas girdėjo, visos dabar jam prisiminė.
Svalgūnas pats persigando, ba nežinojo, kas su juo darosi.
Ašaros nudžiūvo, meiliai pabėgtų iš čia ir nenorėtų klausyt. Kad būt galėjęs gaut tą valandą sparnus, būt lėkęs į Vokietiją, o čia rodos jį kas prikalė, kojos prie žemės priaugo...
Tas dvarokas, kuris jį atvedė, ir kiti žmonės žiūrėjo į jį kaip į dyvą, ba viniojosi kaip ligos paimtas. O viską padarė lietuviškos dainos.
Ant galo apsitylino ir užsnūdo. Kaip ilgai to jis nežino, nes tuo laiku matė visą savo senovės pereigą: motiną, seseris, girias, vandenis ir savo mieliausią! Visi šitie senovės žmonės į jį rankas ištraukę meldė, kad nebūtų neprieteliu savo brolių!
Būt tam snauduly buvęs kažin kaip ilgai, kad nebūt tas dvarokas kumštelėjęs į pašonę.
Akis atidarė, Svalgūnas paregėjo priešais save stovinčią Redą, kuri į jį godžiai žiūrėjo.
Kada ją patėmijo, norėjo savyje pabudint vėl rūstybę, bet negalėjo.