IV
Akys tos moteriškės buvo baisios. Kada Svalgūno akys pasitiko su Redos akimis, sudrebėjo… O jeigu ji būt atminus, kas jis per vienas ?
Reda akimis permieravo nuo kojų iki galvos ir ką mislijo, nežino.
— Iš kur tu? Kas čia tave atvedė? — paklausė Kunigienė.
Svalgūnas truputį atsikvotėjo. Parėjo jant ant mislies, kad vis geriau žmonių akis apvilkt su šposais126 ir juoku.
Padarė linksmą veidą ir perkreipė lūpas. Susikūprino ir žemai pradėjo kloniotis.
— Motin ir ponia! — tarė — aš esmu iš tavo žmonių, kuriuos dievaičiai iš mažens į svietą ižgujo. Apdovanojo mane dievaičiai norint tuo, kad moku burt ir visokių dainelių, o pasakų daugybę... Valkiojuosi taip po svietą... neturėdamas savo kampo, kur apsibūnu – ten mano namai, o kitą dieną turiu ieškotis kitos pastogės.
Kunigienė žiūrėjo ir klausė. Tas jo prikimęs balsas nelabai jos širdyje atliepė ir veidas pradėjo liūdėt. Ba jame tėmijo neteisingą.
— Tai tu po svietą besitrankydamas turėjai pilną tą krepšį prisirinkt. Ne vieną jame turi pasaką... Atsigerk iš kaušelio ir daryk, ką moki.
— Tai! Motin o ponia, — tarė, kloniodamasis, Svalgūnas — kurgi aš galėčiau daugiau pasakų! Jūsų dvare visos pasakos ir dainos talpinasi... Aš net sarmatijuosi127 su savo.
— O burt ar moki? — paklausė Reda.
Svalgūnas sudrebėjo ir užsimislijo. Rodosi, kad apie svarbų dalyką mislijosi.
— Burt? Ponia ir motin! Burt? — tarė patika i su baime — argi tai žmogus kada gali burt? Ne Pultė, ne Vėjona, ne Raugė nebūrė, tiktai dievaičiai per jas. Taip ir ragas balso neišduos, pakolei į jį niekas nepučia. Kartais įžengia dievaitis į vargutį ir per jo lūpas kalba, bet kas gali tą loską apturėt, o ne kožnas moka išprašyt!
— Turi mokėt išprašit, — tarė Reda — ak tai tavo darbas.... O kaip tu buri?
— Motin! — tarė nedrąsiai Svalgūnas, — visaip kiti buria: iš vėjo, iš vandens, iš alaus ir medaus. Aš prastas burtininkas, kartais viedre128 vandens matau ateinančius ir praeitus dalykus.
Kunigienė mostelėjo, dvi merginos, kurios iš tolo klausė, stojo ir išbėgo pro duris. Kada durys suvarstė, senas Valgutis iškišo galvą iš po skurų ir davėsi girdėti šniokšimas.
Reda atsikreipė į tėvą, nuėjo arčiau lovos ir senį apglamžius kaip mažą kūdikį liepė gulėt.
Tuo laiku merginos atnešė čisto vandens viedrą ir pastatė prie Svalgūno.
Jis drebėjo ir nespakainai, tai į vandenį, tai aplinkui dairėsi.
Kunigienė prisiartino.
Svalgūnas ilgaitylėjo...
— Ponia ir motin... ką norite matyt? — paklausė tiku balsu.
Reda užsimislijo smutnai.
— Jeigu dvasią gali iššaukt — tarė patika — pašauk mano kūdikį.. nužudė jį vokiečiai kryžiokai... Nukeliavo nabagas pas tėvus be šermenų, be laužo, be giesmių, be drabužių ir ginklo. Kaip jis nabagas piktų dvasių atsigynė? Ar prie ubagų kartais nepateko? Galimai blūdžioja po stiklinius kalnus ir negali užsikabint?.
Svalgūnas nuleido galvą ir žiūrėjo į vandenį, bet o, dyvai! Pasirodė jam vandeny veidas, kurį ne per seniai matė... baltas, smutnas.
Akys į jį žiūrėjo iš to vandenio, bet to negalėjo kęst.
Reda laukė — dvi ašaros jos veidu nusirito.
— Ponia ir motin! — atsiliepė Svalgūnas nenorėdamas. — Ant kalno, ant stiklinio, nėra tavo kūdikio, nė pakalnėje, kur blūdžioja kitos dvasios. Sūnus tavo gyvas ir ant svieto vaikščioja...
Reda išdavė riksmą, o už jos kitas lovoje, kur gulėjo Valgutis, kuris buvo pakilęs ir vėl gulė.
— Žmogau! Nesuvedžiok manęs! Aš ji apverkiau! — pašaukė Reda....
— Gyvas, — kalbėjo Svalgūnas pamažu — gyvas.... Matau jį...
— Kur yra?
— Rankose tų, kurie jį pagriebė.
Reda suriko su piktumu:
— Ir užaugino jį ir pervertė ant savo pusės!... Ir savo kraują jam perpylė! Neprieteliai! Neprieteliai! Margeris mano.... sūnus mano.... Nužudė jį — suriko kraipydama galvą — užmušė!
— Ne, jis gyvas! gyvas! — tarė Svalgūnas.
Tai pasakęs akis savo užėmė, pradėjo drebėt ir ant žemės puolė, rodydamas idantviedrą kad šalin atimtų.
— Ant duoto ženklo prišoko merginos, pagriebė viedrą, o kad burto vandenio nevalia buvo niekam naudot, nunešė, kad išpiltų į tam tikrą vietą.
Po valandėlės Svalgūnas pakilo nuo žemės; buvo jam lengviau, kai vandens nė akyse nebuvo, bet Reda stovėjo, laukdama ko, žiūrėdama į jį.
— Motin ir ponia! — pradėjo rodos perprašančiu balsu. — Ką mačiau vandenyje, tą patį ir girdėjau iš žmonių po svietą vaikštinėdamas... Kad jūsų sūnus gyvas. Parubėžyje apie tai seniai pasakoja... ir visi tiki, kad gyvas.
— Tai kam jie jį laiko, tie prakeikti velniukai? — tarė Reda.
Svalgūnas pradėjo truputį atsikvotėt ir po nosim marmėt:
— Tie kryžiokai ir piktus žmones perkitrys; turi savo dievą galingą, kuris visą pasaulį valdo. Jie yra godūs ir nori būti ponais viso svieto... Jie žino ir supranta, kad už sūnų Kunigienės gali daug laimėt.
— Tai jiems reikėjo seniai to reikalaut, ne taip ilgai vilkint. — tarė Reda. — Ne! Nori jie kiba savo piktybe prisotint, kad ilgiaus motiną kankintų...
Svalgūnas nutilo ir užsimislijo. Reda į jį žiūrėjo ilgai ir norėjo atsitraukt, bet iš veido burtininko ką tai suprato, kas ją sulaikė. Iš veido suprato, kad tas su savim galėjosi ir norėjo dar pasakyt, bet neišdrįso.
— Ponia ir motin! — atsiliepė su pakara — ar siuntėte jūs ką nors į tą vilkų skylę, kad paregėtų ir paklausytų, ar tavo sūnus joje randasi ar ne?
— Ką aš turėčiau siųst — atsakė Reda nuliūdus — netikėjau, kad būtų gyvas. O kad ir būtų gyvas, tai kas iš jo? Jaunas vilkutis su šunimis augintas išmoksta lot kaip šunys.
Svalgūnas suniurnėjo.
Aš tankiai į tą žemę, ką kryžiokai valdo, įlendu. Matau tenais daugelį mūsų vyžuočių pas juos nevalioje. Aš jiems esu labai brangus, ba jiems atnešu smiltis ant vyžų iš mūsų žemės. Eisiu, kad liepsi, ieškot tavo kūdikio .
Akimis pervėrė Reda Svalgūną.
— Ar tu?
— Eisiu — paantrino Svalgūnas. — O š ko jį galėsiu pažint?
Motinai ašaros akyse pasirodė ir pradėjo rankas laužyt rūpestingai.
— Iš ko jį pažinsi? Ji?... Buvo gražus kaip saulė. Plaukučiai auksiniai... ženklo jokio neturėjo, kaip tiktai dievaitė jam davė juodą ženklelį kaip žirnį, o žinunkos nutarė, kad tai bus gilukningas, o čia kitaip pasidarė, bo kančia, nelaimė.
Ir akis sau uždengė, o ilgiaus nenorėdama kalbėt su Svalgūnu prisiartino prie lovos savo tėvo.
Tame mergos, rodos suprasdamos jo širdies sopulį, norint joms nebuvo liepta, susimerkė ir uždainavo:
Vakar vakar vakarėlį avelė praganiau,
Kad ir visur ieškojau niekur neradau:
Ak, dievaiti dieve mano,
Kur aš rasiu avį savo.
Ėjau pas aušrinukę, ta man atsakė,
Kad mano avelės niekur nematė;
Ir kad netur laiko ieškot
Turi saulelei lovelę paklot.
Nubėgau pas mėnulį, tas ir pasakė,
Jogei avutės mano niekur nematė;
O ir pas saulelę tą patį girdėjau,
Ir jau savo avelės daugiaus neregėjau.
Sokliai ant kudmento sudegė ir pradėjo darytis tamsu, mergos dainą pabaigė.
Dvarokas davė ženklą Svalgūnui, kad jau laikas eiti iš čia. Kunigienė užsiėmus rankomis veidą prie lovos tėvo verkė.
Mergos pakilo pamažu, paėmė su savim verpstes, išėjo. Šventas su dvaroku tą patį padarė. Tika buvo lauke, šviesa mėnulio skyrė nakties tamsybę. Žmonės daržinėse jau miegojo, tiktai sargai slankiojo su kuciais rankose, taip kaip šešėliai numirusių.
Svalgūnui ir išėjusiam nuolatos tos dainos ošė galvoje, buvo kaip apsvaigęs...
Kada apsidairė aplinkui, viskas kitaip išsidavė, o kada pamislijo, kad turi grįžt pas vokiečius su savo piktu danešimu, sudrebėjo.
Rūstybė, kuri taip ilgai buvo jo širdį, prapuolė. Senovės giesmės sesers ir jaunystė stovėjo jo mislyje. Viskas jam išsidavė, kad tai buvo vakar.
Dėl ko rūstintis? Pagriebė jam merginą, bet kieno buvo kaltė? Ar jos, ar užpuolikų? Jis to dabar nežinojo. Argi tai su juo vienu taip atsiėjo. Jo mergina ir tie žmonės seniai jau po žeme. Lietuva, kaipo motina, dar buvo gyva. Viską jam dabar atgaivinio. Už ką jis dabar nori pamačyt tiems budeliams?!
T aip Svalgūnas eidamas į pridaržę, kurioj ketino nakvot, ilgai negalėjo užmigt. Galų gale užmigo, o kai pabudo, jau merginos triūsė apie savo luobą.
Vyrai vėl ugniavietes pradėjo atgaivint, o mergo kaitė didelius molinius puodus. Potam u-giedojo giesmę tekančios saulės šlovei.
Pabudęs mislijo apie savo piktybę. Nežinojo, ką daryt. Atėjo Redos šnipinėt, o turėjo jos klausyt. Nenorėjo išsiduot, o dalaikyt negalėjo. Nulipo nuo šiaudų ir nuėjo į gryčią, kurioje vakar buvo su kitais. Čia jau dalino pieną ir alų ateiviams, o šnektą ir juokus buvo girdėti visur.
Svalgūnas užėmė kamputyje vietą ir laukė dvaroko, kuri jį atvedė. Tas negreitai atėjo.
— Man čia gerai, — tarė Svalgūnas — nes aš čia maž kam tikau. Papratau valkiotis, o čia man pradėjo jau nubost. Išleisi mane, brolau; nes pakolei eisiu, norėčiau Redai padėkavoti už duoną... ir da su ja pakalbėt porą žodžių.
Dvarokas nesipriešino. Kunigienė Reda tuo tarpu buvo kieme ir iš tolo patėmijo Svalgūnas, kad žmones tuos, kurie radosi ant drūtvietės sargos, pati Reda apžiūrinėjo
Ant galvos turėjo šlyką, o prie šono kardą ir taip juos mokino, kaip geriausius kareivius. Nuo vienos prie kitos kupos ėjo ir apie viską klausė, vienus baudė, kitiems prisakinėjo.
Dieną Reda Svalgūnui geriaus patiko, ba išvis atrodė patogi moteriškė.
Svalgūnas stovėjo pašalyje, laikydamas kepurę po pažastim ir kada savo prisakymus davinėjo, širpuliai jį visą paėmė. Kad jam būtų liepus Reda eiti pasikart, būt klausęs, taip tie žodžiai jos, kad ir rūstūs lipo prie jo dušios. Būtų ant visko pristojęs.
Reda prisiartino prie jo, o jis žemai pasikloniojo jai.
— Eisiu jau, Motin ir ponia brangi — tarė — eisiu jau; aš paukštis keleivis... sėdėt vietoje nubosta. Eisiu į parubėžį, ties Nemunu, o paskui pats žinau... Klausinėsiu apie jūsų kūdikį...
Redos akys prašvito.
Man pasisekė dasigriebt net į kryžiokiškas drūtvietes — tęsė toliau. Kažin, ar mane koksai dievaitis nenuves, ir nepasakys, kad jūsų sūnelį atrasiu...
Kunigienė susiraukė, žiūrėjo ilgai į jį negalėdama žodžio prakalbėt.
— Tegul tave Elgis geras veda! — tarė susirūpinus. — Eiki! Ieškok. Norint aš į tai netikiu, kad jis būtų gyvas. Galimai ir rasi, bet kas iš to! Jau jis dabar vokiečių ir neprietelių; o kad ir pažinsiu i ženklo, kaip jau saki au, tai Man nesakyk apie tai, nei jam apie Mane… Nenoriu Tokio sūnaus!
Nuleido akis ir ilgai stovėjo, vienok, nenorėdama su tuo Svolgūno atprovit, tarė:
— Ne! Ne! Norint jį perdirbo… norint manęs nesuprastų... o aš... ir net! tegul norint pamatyčiau!
Svalgūnas tylėjo.
— Nes kur tau! Tiek metų... ne! — pradėjo marmėt — nesugrąžins man dievai! Eiki, geras žmogau!
— Visi sako, jog gyvas... ir aš vakar mačiau jį vandenyje, jis iš vandens į mane žiūrėjo. Rasime jį, ponia ir Motin!
Pasikloniojo jai ligi žemės, nieko jam jau nepasakė — atsitraukė. Dvarokas patraukė jį į gryčią ir krepšius liepė pridėt. Paskui vedė kitu taku per tamsias uličias po žeme, ir taip ilgai, jog Svalgūnas turėjo ilsėtis.
Buvo trošku129 po žeme, kad Svalgūnas vos kvapą galėjo atgauti. Priėjo ant galo prie skylės, ba stovėjo kryputė ir Svalgūnas turėjo lipt laukan aukštyn. Kada Svalgūnas išlindo iš skylės, pasijuto girioje toli nuo Pilėnų, nes katroj šalį randasi tas piliakalnis, nežinojo.
Nuilsęs Svalgūnas puolė ant žemės ir pradėjo mislyt, ką dabar veikt. Išėmė iš krepšio ritinį skilandžio, ką gavo Pilėnų drūtvietėj, pasidrūtino130 ir traukė tiesiog į Vokietiją.
Jau kelio nedelios nuo to laiko praėjo, kaip Svalgūnas išėjo iš Malborko, o Bernardas dar nė nesitikėjo, kad taip greitai grįžtų iš kelionės, kad vieną rytą, pagal savo būdą vaikštinėdamas po visus užkaborius, paregėjo Šventą sėdintį ant akmens prie staldų.
Žinodamas, jog tuojaus po sugrįžimo turėjo su juo matytis, Bernardas nusiminęs stovėjo, supykęs.
Bernas nesiskubino, kad pasveikintų ir apie viską papasakotų, buvo nuliūdęs ir atšalęs, ką galima buvo suprast, kad niekam vertas naujienas parnešė.
Vietoj pabaust jį ir klaust, Bernardas stojo priešais jį ir savo akis įlipino kaip du peilius.
— Ką tik sugrįžau — suniurnėjo Šventas.
Bernardas davė suprast, kad eitų paskui jį. Kieme — nebuvo vieta klausinėt. Bernas ėjo paskui, bet tingiai, vos vilkosi.
kada įėjo į gryčią Bernardas, tas tuojau duris uždarė paskui save, ir staiga atsisukęs tarė kryžiokas:
— Ką naudojai?
— Nieko — atsakė Šventas.
Dirstelėjo kryžiokas į berną kaip įdūkęs. Bernardas jo visą būdą pažinojo ir dabar pažino iš jo veido, kad labai persimainęs; mislios visokios po jo smegenis skraidė. Ir mislijo, argi jis galėtų kame suvyliot?
— Kalbėk! — pašaukė.
Šventas pradėjo kosėt, su skvernu nosį valyti, galvą glostytis ir ant daikto trypt. Rodos, kad rengėsi ilgai pasakai.
— Buvau Pilėnuose — tarė — o ką? Motina netiki, kad jos sūnus gyvas! Užmiršo jau apie jį suvis.
Nežinau, kaip bus padaryta. Aš sakaiau, kad gal dar neu-muštas, kas paskelba vaikščioja... Tai juokėsi iš manęs.
— Tai buvai Pilėnuose? Ir įleido tave į drūtvietę? — pašaukė godžiai kryžiokas. Kalbėk, ką matei ir kaip atrodo ta prakeikta vieta. Vieną kartą mūsiškiai priplaukė Nemunu suvis arti, kad pažiūrėtų, kaip atrodo. Tai pasakojo, kad atrodo kaip laužas ir kad daug pušinių rastų priversta; būt neišmanėliai pakišę ugnį ir būt kaip lapes išrūkę.
Šventas su galva pakratė ir tarė:
— Kiba būtų geležinis žmogus, kad galėtų prieiti prie to kalno, ne byle kas gali prieiti, o byle ugnis neveiks.
— Kas tenai davedžioja ta drūtviete? — tarė kryžiokas.
Šventas galvą nuleido .
— Yra senas Valgutis — suniurnėjo — na, ir Kunigienė Reda.
— Na, žinau, ta našlė; bet kas tai iš to? — pritarė kryžiokas.
Kas iš to? — nusišypsojo šventas. — Ji tenai vadu ir viskuo...
Kryžiokas nusijuokė.
— Tu papaikai — tarė.
Šventas tylėjo. Vienas į kitą valandą žiūrėjo.
— Kalbėk gi — tarė Bernardas — kalbėk, ką matei?
Bendras rodo nekantriai, atsiliepė staigiai, vienu žodžiu atsakė:
— Ka mačiau? Na, tai mačiau! Storas sienas pilies, storus balkius, pilna žmonių, galingus vyrus. Moteriškė su kardu... o drąsi kaip vyras. Gerai, kad gyvastį išnešiau iš tenai.
— Ir persigandęs žiūrėt ir kalbėt nedrįsai — atsiliepė kryžiokas. — Sussenėjęs kaip kvailas gyvulis, jokios naudos iš tavęs nėra. Arklius valyt ir mėšlą mešt.
Atsikreipė nuo jo užpakaliu.
Gerai, kad nematė, kaip bernas šypsojosi. Šventas tylėjo.
Bernardas ant tuščio norėjo dar ką iškvost nuo jo. Šventas tylėjo, o kada ir ką atsakė tai nesuprantamai. Galima buvo suprast, kad jam kelionė nenusidavė, o roint nesuvyliojo, ba sugrįžo — tas, kas seniau buvo taip perkitręs, šnipukas, dabar su niekuo grįžo atgal.
Nenorėjo jo Bernardas užpykint kolone, norėjao tiktai kuo daugiausiai iškvost naujienų apie tą kelionę.
— Na, kada jai pasakojai, kad jos sūnus gyvas — paklausė — ar tėmijai į jos veidą? Kaip ji išrodė? Ar nepersimainė? Ar nesusijudino?
— Netiki! — atsakė Šventas .
Bernardas užsimislijo.
— Kitas būt dažinojęs ir nutėmijęs, — tarė — bet kas iš tokio kvailo pagalio, niekam, vaikine,nesi tikęs.
Nieko bernas neatsakė, pastovėjo prie durų ir pabaigoje su piktumu liko atprovintas.
Kada vilkosi nuvargintas į staldus Šventasis pakeliui susitiko su Silvestru špitolninku. Kaip jau žinome, kad špitolninkas prie ligonių buvo tikęs, o kada patėmijo nuvargintą Šventą, tarė jam Silvestras:
— Oj, kas tau, kad taip velkiesi, kad rodos maišą javų neši ant pečių?
— Esmu nuvargęs — suniurnėjo bernas — sušalęs ir nesveikas.
— Nuo ko?
— Siuntė mane — tarė — neakvatnai Šventas — žiema užuolė... kojos pabrinko...
Pasikasė galvą.
Špitolninkas žiūrėjo į jį.
— Na, tai pasiduok į špitolę porai dienų; atsilsėsi po kelionės.
Šventas buvo akvatnas, bet bijojo, ką į tai pasakys Bernardas.
— Aš nedrįstu — suniurnėjo.
— Aš liepiu! — pašaukė mitras senukas. — Eiki žemyn, kur tarnai. Tai ir tenai pamačysi ir savo griešną131 kūną padrūtinsi.
Parodė jam su ranka špitolę. Bernas pasikloniojo ir nusiyrė. Atsiilsės šilumoje, prie geresnio valgio, labai jam patiko. O Bernardas? Norint užpyktų, jau dabar jam nereikalingas.
Gautis į špitolę, prigulėjo nuo brolio Silvestro, bet kad turėjo gerą širdį, būt kožną priėmęs, per ką žinodama vyriausybė užžiūrėjo tai.
Kada Šventas atėjo į špitolę, kurio vokiečiai nekentė, ba vadino meška ir gyvuliu, o vyresnis gyčias, kada jė paregėjo, nenorėjo net girdėt apie priėmimą į špitolę. Nieko nepamačijo, kad ir sakė, kad jį brolis Silvestras atsiuntė .
— Eiki atsigulki į mėšlus... ir užsimiegok! — šaukė dažiūrėtojas132 — čia tau vietos nėra.
Šventas tyčia, dėl keršto, kada jo nenorėji priimti, užsispyrė neiti iš špitolės. Nieko neatsakė, į sieną pasirėmė ir iš vietos nesijudino.
Negalėjo į jį žiūrėt dažiūrėtojas. Kolojo jį, nieko nemačijo, ir po valandos stovėjimo pats su piktumu į gryčią įstūmė.
— Eiki! Tingini, bjaurus gyvuli, lietuviškas! — suriko — Eiki! Į vidų, sušilk ir prisėsk... nes aš tau neduosiu čia sėdėt. Turėsi dirbt!
Šventam tas špitolės darbas nebuvo baisus; nieko neatsakė.
Tuojaus liepė jam bliūdus nešiot, vandenį padavinėt, dabot ligonius, ugnį prižiūrėt.
Nes valgyt ir šilumos turėjo į valias.
Silvestras greitai neatėjo... neturėjo kam pasiskusti, o galų gale neturėjo kuo.
Vakare vėl valgį išdalino ir suvis jam buvo nesunku. Atsigulė potam kuknėje133 prie kamino ir skaniai miegojo iki dienos. Rytoj dieną nemislijo jo varyt. Štai atėjo ir špitolninkas, o kada rado jį nešiojantį valgį, nieko į tai nesakė, tiktai nusijuokė.
Vienok asižiūrėjo, kad jis čia tarp tų tarnų yra nereikalingas, ėmė jį į kitą gryčią, kad triūstų apie kareivius ir svetimžemiu s.
Čia jam dar geriaus buvo... ne taip stumdė ir neišjuokė.
Vakare pats Silvestras padavė jam kruzą nedidelį, bliūdelį uždengtą, parodė duris, pasakė jį tenais nunešt.