VI
Prasidėjo pavasaris, saulė gerai šildė. Dvarukyje Pynaufalde po žiemos pradėjo krutėt. Senas Dietrichas, kuris buvo prociauninkas157, su trumpa skrandele, su klumpėmis ant kojų, vylagine ant galvos sukosi po kiemą, rėkė ant bernų ir tarnų, kad pasiskubintų su darbu, ką jam ir jo sūnus pamačijo.
Pavasaris puikus, nebuvo ko laukt. Reikėjo ant gvolto158 — sėt, art, pievas lygint ir tvoras taisyt.
Žmogus tai buvo ruošus tas Dietrichas. Lakstė kampas nuo kampo visur nosį įkišdamas. Kai jaunas buvo, tai upuolinėdavo pakeleivingus, plėšdavo kožną kupčių, mušėsi su kožnu, pačią sau pagriebė ant kelio iš vėžimo. Taip dagriso visiems, kad turėjo bėgt iš savo šalies ir galiausiai prisidavė prie kryžiokų, ba jau atsibodo baladotis ir slapstytis nuo visų čia, tai Prūsuose apsisėdo. Kryžiokams dėl savo drąsos labai patiko, o kad gerai mušėsi ant vainų, už tai apturėjo senatvėje lauko netoli Malborko .
Gerai jam sekėsi tame dvaruke, javai užderėjo ir turgus buvo geras, bet nežinojo niekas kiek jisai pinigų turėjo, o visada paprastu būdu prieš žmones bėdavojo dėl blogo pasivedimo.
Moterų tiktai visame dvaruke buvo dvi, jo pati ir sena slaugė, kurios darbo turėjo į valias.
Vakare, kada sėsdavo prie vakarienės, apie nieką nekalbėjo, kaip tik apie lauką, plėšinius, javus, šieną, gyvulius, o apie medžiojimą niekados. Jurgis drauge sėdėjo, nes jam čia labai pradėjo nubost, negu kad drūtvietės mūruose.
Petras ir Povilas — sūnūs senio — į jį buvo nusidavę, kartais bėgo su šunimis medžioti, bet tiktai tada, kai kiek laiko likdavo.
Valgio tam dvariukyje nepavydėjo, turėjo visko pilna.
Baisus papratimas name panaivojo, o keiksmas ir kolone visuose kampuose buvo girdėti.
Kada senis buvo užpykęs, tai ne tik ant bernų plūdo, bet pačiai daugiausiai gaudavosi. Ta vėl priešinosi visam. Sūnums kartais gaudavosi su lazda. Pakajaus namie niekados nebuvo, o kada ateidavo šventa diena, pasigerdavo, o paskui mušdavosi su lazdomis.
Senis labai šlovino zokoną ir bijojo kryžiokų kaip velnių. Kada Bernardas atgabeno Jurgį pas Dietriechą, tai prižadėjo, kad prižiūrės kaip locną kūdikį ir kad visokias vygodas turės. Petras ir Povilas prižadėjo jį visame ramint. Paskyrė jam gražią kamaraitę šviesią ir davė minštą lovelę. Žodžiu kalbant, turėjo būt kaip rojuje.
Šventas liko prie Jurgio.
Tuojaus suprato visi, kad tam nuliūdusiam jaunikaičiui čia nepatiko, o kad ir apie jį puolinėjo, nieko nemačijo, kas dieną buvo smutnesnis.
Po tikam gyvenimui klioštoriuje atrodė jam čia kaip pekloje159, o dar ką — nekentė vokiečių kaip šunų.
Niekas nemačijo, kad ir puolinėjo prie jo, galiausiai pasiliovė. Suvis į jį tėmijo, kad jam tiktai to reikėjo .
Išeidavo, pareidavo, jodinėjo su Šventu, kada tik norėjo, nieko į tai nesakė.
Šventomis dienomis atkeliaudavo iš Malborko keli kryžiokai, kad atsigertų ir pasibovytų, o kad paprašydavo ir Jurgį į tą zobovą, o kad ir bovijos drauge, vienok neakvatnai.
Šventas kada apžiūrėdavo arklius, tai nuolatos pas jį sėdėjo ant slenksčio ir mokino patika lietuviškos kalbos.
Šnabždėjo tarp savęs, rodavodami, kaip iš čia galima būt ištrukt.
Tuo laiku žeima baigėsi ir pradėjo atšilt. Iš kožnos šiltos dienos naudojo, ba nuolatos jodinėdavo. Šventas kartais jojo su Jurgiu, o kartais leisdavo patį vieną.
Jurgis kožną dieną leisdavosi kas kartą toliau, idant pažintų apylinkę. Prie Malborko ilgai nedrįso prisiartint, norint buvo matyt, bet baisėjosi prisiartint. Bijojo, idant jo kas nepamatytų, nedaneštų ir vėl į klioštorių nepaimtų.
Žiemą Bernardas kelis kartus jį aplankė, o matydamas kas sykį sveikesnį, tiktai kad buvo nuliūdęs, pavėlijo ilgiau sbūt.
Žiemą visi privektavo Jurgį, mažai kas į jį tėmijo. Jurgis tada su Šventu darė, kas jiems pasidabojo.
Abudu troško labai, kad iš rankų kryžiokų ištruktų kuo greičiau, o kad žinojo Šventasis visus kelius, vienok negalėjo idrįsti tam. Šventas viena būt galėjęs, ba su savo drapanomis galėjo visur perslinkt, o kad ir būt ks pagavęs, būt išsimelavęs.
Kas kartą Jurgiui pradėjo nubost tam dvariukyje, pradėjo turėt didesnį pririšimą prie Lietuvos, o vokiečių suvis nekest .
Spyrė Šventą, kad kuo greičiau rodą darytų apie pabėgimą, ką tas nuolatos vilkino.
Valstis užimtas kryžiokų, buvo užgyventas ir negalima buvo jokiais būdais per jį pereit, kad niekas nematytų. Jeigu gi būtų sužiūrėję, kad Jurgis pabėgo, būtų suėmę.
Laukuose ir pakelėse gyveno koloninkai, o giriomis negalima buvo keliaut dėl to, kad tankios ir valkiojosi visokie razbainikai.
Šventas norint netrotijo vilties pabėgimo, vienok vilkino.
Jurgi liūdėjo, pats nežinojo ko; Lietuva nuolato sėdėjo jam mislyje ir širdyje, būtų ant visko atsivožėjęs, taip jam nubodo tas gyvenimas tarp vokiečių.
Vieną vakarą, iš nerimasčio išsirengė pats vienas pasijodinėt. Šventas stovėjo prie vartų; paklausė jo, kur mislija jot. Jurgis dairėsi aplinkui, nežinodamas, ką atsakyt. Iš tolo buvo matyt bokštai drūtvietės Malborko. Sulaikė arklį, valandėlę pamislijo, paskui nušoko nuo jo ir padavė pavadį Šventam.
— Eisiu pėsčia. — tarė lik užpykęs — neturėsiu tiek rūpesčių su arkliu.
Nieko Šventas neatsakė, paėmė arklį. Jurgis leidosi į miestą. Ko jis užsimanė eiti, tai pats nežinojo. Kelias buvo šlapias, prie kurio augo gluosniai ir krūmai. Keliu gyva dučia nėjo. Jurgi bėgo greitai nė nepajuto, kaip radosi mieste. Uličių tada dar nebuvo, kožnas namą budavojo kaip norėjęs. Miesto pradžioje gyveno ūkininkai, toliaus visokie remesnikai160. Jurgis turėjo ant savęs rūbus, kaip ir kožnas iš gyventojų, per ką niekas į jį netėmijo. Galėjo per tai be baimės eiti artyn bažnyčios ir rinkos161.
Kas jį tenai traukė, tai nebūt niekam nei pasakęs. Traukė jį pasaka Rimo į namą Gmundos, kuriam talpinosi graži Baniuta, o kurią mylėjo, norint nė vieno karto nematęs. Turėjo viltį, kad tą lietuvninkaitę pamatys.
Jisai žinojo apie namą Gmundos, o ir apie duriukęs. Suko iš tolo Jurgis apie sodą užtvertą, o pamatęs arklius prie tvoros, pradėjo tėmyt, ar nepamatys Rimo. Jautė, kad čia turės rast. Jaunystė tankiai nesuvadžioja.
Tikrai Rimas gulėjo patvoryje, nes jis Jurgio nematė. Gulėdamas dainavo sau po nosim lietuvišką dainelę, net Jurgiui, kada išgirdo, kad tik įirdis neiššoko iš džiaugsmo.
Jurgi priėjęs stuktelėjo Rimui per petį, kad tas tuojau pašoko išsigandęs, ir pažinęs Jurgį prie savęs pašaukė:
— Kunigas.
Tuo laiku radosi sode už tvoros Baniuta. Ta, kada išgido žodį „Kunigas“, tuojaus užsikabino ant tvoros, norėdama pamatyt tai, ką Rimas nuolatos apie jį pasakojo.
Kada vienas kitą pamatė, taip Jurgis kaipo ir Baniuta neprakalbėjo į save nė žodžio, tiktai vienas į kitą žiūrėjo. Rimas ir žiūrėjo į abudu, o gal ir pavydėjo Jurgiui.
Jurgis, kuris niekados taip arti moteriškės gražios nematė, o dar ypač savo žemės sesutės, nežinojo kas su juo darėsi. Jam nudavė, kad kur jis ją matė, ir kad jo buvo pažadėta — nematoma galybė traukė jį prie jos.
Su Baniuta tas pats darėsi: linksmybė rodės ant jos veido neišsakyta. Kaip kūdikis ištraukė savo rankeles į jį. Rodos sakė — imk mane, gelbėk mane! Bėkime .
Jurgis stovėjo susimaišęs iš baimės, drebėjo ir dairėsi į šalis. Būt palaikęs ją ragana, nes kad buvo Lietuvos mergaite, ta mislis į jo galvą neatėjo.
Rimas atsikvotėjęs, išsigandęs, patraukė Jurgį už ploščiaus, Baniutai parodė ranka duriukes tvoroje. Dabar Jurgis galėjo pamatyt arti. Mergaitė tuojaus nuo tvoros nušoko. Jurgis jau stovėjo prie duriukių. Rymas su pakara ėmės arklius atsitraukė į pašalį.
Jurgis jau buvo gerai išmokęs lietuviškai nuo Švento, per ką galėjo susišnekėt.
Kas galėtų aprašyt kalbą tų jaunų karvelių? Ką jie kalbėjo! To nežinau.
Kalba jų buvo nekalta, ba taip Jurgis kaipo ir Baniuta piktų mislių negalėjo turėt, ba api etai nežinojo. Vienok akutės Baniutos degė ugnim, Jurgis negalėjo dažinot, kas su juo darosi.
— Tu tai esi Kunigas! — tarė Baniuta.
Jurgis su galva linktelėjo. Jor vardą žinojo ir nuolatos minavojo... Džiaugėsi, kaip jis jos vardą žino. Neturėdama, ką pradėt uždainavo tiku balsu dainelę:
„Tenai darželi auga rūtelė,
Kur pasidėjo mūsų seselė,
Rūtelės visos, be jos išdžiūvo,
Ir taip išrodo, kaip čia nebuvo.
Per žalią veją mergelė ėjo.
Ant savo galvos vainiką turėjo.
Nelabus žmones kaip atkeliavo,
Jauna mergelė einant pagavo!
Buk sveiks tėveli ir motinėle,
Broleli mano, o ir sesele.”
Dainuodama mergelė pradėjo gailiai verkt. Jurgį kaip ugnim kas uždegė.
— Neliūdėki! — tarė — sugrįšime pas juos!
Dirstelėjo į jį.
— Ne! Čia jų naguose pražūsime! — atsiduso
— Aš tave išgelbėsiu! — tarė Jurgis, bet nežinojo, kokiu spasabu.
— Kaip? — paklausė.
Nes Jurgis užimtas visokiomis misliomis negalėjo greitai atsakyt. Prisilenkė prie jos.
Taip teisingai ištarė tuos žodžius, kad mergaitė iš džiaugsmo nė nežinojo, ką daryt.
Iškėlė rankas aukštyn.
Būt ilgiau kalbėję, kad Rimas nebūtų davęs ženklo. Jurgis pašoko ir pamatė ateinantį Zygfridą su dviem draugais, turėjo krūmuose pasislėpt.
Baniuta išnyko, kryžiokai dainuodami lipo ant arklių, Rimas kilpsaičius prilaikė. Vakaras pradėjo darytis, Jurgis leidosi į Pynaufeldą.
Ėjo, kad rodos niekados taip drūtu nebuvo, pilnas gyvasties su didele viltim širdyje. Ne kuo jo mislis nebuvo užimta, kaip tik Baniuta.
Nauja gyvastis įžengė į jį... Vakar mislijo, kad pats galėtų ištrukt, šiandien, kad ir tą brangų skarbą162 su savim paimti. Ba kas iš tos valnystės be savo Baniutėlės?
Kaip per miestą perėjo ir radosi dvariukyje, tai nejuto. Kada parėjo, buvo tamsu, kur nespakainai Šventas laukė prie vartų, o stubo sėdo prie vakarienės rūpindamiesi visu, kur galėjo pasidėt Jurgis.
Kada stojo Jurgis ant slenksčio, sųnus Dietriecho linksmai pasveikino, o senis niurnėdamas klausė, kur buvo ir kas jam atsitiko.
Jurgis turėjo meluot, bet jam nesisekė. Nemislijo suvis prisipažinti, kad jis buvo mieste; pamėlavo, kad krūmuose paklido ir negalėjo kelio aptikti.
Gal ir kas įtikėjo, nes Dietriechas suprato iš jo kalbos, kad tai melas, vienok nieko nesakė. Galiausiai sėdo prie vakarienės .
Kalba tuojaus persimainė apie gaspadoriškus dalykus, jaučius, karves, arklius, kaiules ir t.t.
— Ar girdi, Šventas! Jeigu teisybė, ką man pasakoji kas dieną, kad liūdi prie saviškių ir jeigu tu nori tenai mane dastatyt, tai nevilkyk: mislyk apie tai, baaš sau galą pasidarysiu.
Šventas sunkiai atsiduso.
— Pakolei aš čia būnu, tai geriaus pabėgt. Jeigu taip kaip šiandien ilgai neparėjau, o pakol susiprasiu, tai aš būčiau toli, jie visi mislytų, kad manęs koks žvėris sudraskė.
Žinai, kada mus atims į drūtvietę — iš tenai ne greitai galėtume ištrukt, o kad ir ištruktumėm, tuojaus susiprastų ir vytų visais keliais.
Šventas su galva linktelėjo, nes rankas savo laužė.
Turėjo jisai savyje suvis kitokią mislį, bet nedrįso pasakyt. Norėjo pirm apsižiūrėt gerai. Bėgti keliais nebuvo galimas; Šventas mislijo apie didelę valtį, kad katrą naktį būt galima upe Nagota leistis ir gautis į kraštą marių, o paskui kraštais dasiekt kraštus Lietuvos.
nes jisai nežinojo vandeninių kelių, o ir nemokėjo irklais varyt.
Vienok jis turėjo viltį, kad tai būt geriausia. Mokėjo jis plaukt kaip žuvis, tą patį mislijo, ką ir Jurgis moka, tai kad ir būtų išvirtę su valtim, būt galėję gelbėtis ir bėgant vandeniu jokio pėdsako paskui save nepaliktų.
Tankiai ęjo į pakraščius upės Nagotos, ar neras tam tikros valties. Kad kada prireiktų, galėtų pasivogę bėgt, ba pirkt neturėjo už ką .
Pakolei nebuvo tvirtas, Jurgiui nieko apie tai nesakė.
— Turime ir Rimą su savim paimti — tarė Jurgis — o galima ir ką prigriebti, kad iš tos nevalės išvest.
Šventas susijudino.
— Vienam sunku, Kunigėli, — tarė — dviem sunkiau, trim negalima, o keturių nevesiu!
Ir pradėjo smutnai juoktis.
— O jaunystė-paikystė — marmėjo. — Ne gana, kad pats save išgelbėsi; Kunigėli! Nori pulko, kad greičiaus sugautų ir visi pražūtumėm!!
— Žinoma, trise greičiaus bus galima atsigint, — tarė Jurgis.
— Jau kada pareitų gintis, — tarė Šventas — tai geriau iš anksto užsidėt virves ant kaklo ir pasikart patiems. Tai užsimanė vajavot.
Jurgis tylėjo.
— Na gerai, Rimas — tarė šventas — o kas ketvirtas?
Jurgis apkaitęs tylėjo.
Perkirtęs senis tuojaus visko dasiprato ir rodos žinojo, apie ką eina.
— Ogi nesakykite — tarė — aš ir taip žinau. Rimas tai merginai galvą primušė, bene ją kur matei? Tai kas jaunam galvo! O man kožnas moteriškė tiek stovi, ką lukštas nuo riešuto ir už ją nenorėčiau kailį įkišt, nė tau nevėlyčiau.
Dirstelėjo vienas kitam į akis; Šventas buvo tvirtas, kad atminė, ir tarė:
— Patogių mergaičių pilna Lietuva?
Jurgis tame visame neprisipažino prie nieko.
— Kaip nori — tarė atsikreipęs Jurgis, — mislyk, kaip pabėgt. Jeigu tu nenori, aš pats žutbūt leisiuosi į kelionę.
— Gaila man tavęs; — tarė spakainai Šventas.
— Truputį būk kantrus, o senis ka norint išmislys.
— Ryte — dadavė — aš einu į drūtvietę.
Nesakė ko. Norėjo dažinot tikrai, kada kryžiokai paslapčia trauks ant Lietuvos. Per ką norėjo pranešt lietuvninkams, ba kaip pirma pamačijo savo brolius kankint, taip dabar nori visame juos gelbėt. Kryžiokai kožną dieną rengėsi, tiktai laukė atitraukiančio daugiaus vaisko163 iš Vokietijos.
Dėl tos priežasties kryžiokai labai linksminosi, o kad ir DidiVadas Liuderis užveda aštrią regulą tarp kryžiokų, vienok nieko nemačijo.
Šventas žinojo būdą kryžiokų ir kada tie rengėsi karei, tai kelias dienas prieš tai uždavo kaip bitės avilyje.
Kas tik gyvas krutėjo ir ruošėsi, ypač tie, ką rengdavosi į kelionę.
Tokiu metu buvo galima greičiausiai ištrukt, ba niekas kitu nesirūpino, tiktai savim.
Šventas laukė to laiko. Rūpėjo tiktai, kaip kartą girdėjo šnekantį Silvestrą su Bernardu, idant vaikiną imti su savim, kada keliaus į Lietuvą.
Drūtvietėje apie tą ateinančią vainą niekas nežinojo, kaip tik vyriausybė, nes nekurie kryžiokai suprato vyriausiųjų elgimą, kad tai neužilgo bus.
Prisakė pilstyt avižas į žakus, kad turėtų pagatavotus164 mėsos sūdintos atskyrė daugelį bačkų, neužmiršo apie vyną ir midų, ba daugiausia jiems apie tai ėjo. Gryčias valė ir mazgojo dėl svečių. Kas dieną Vadas aplaikė visokius danešimus per siuntinius.
Krūtėjimas buvo ne mažas, ką tuojaus Šventas suprato.
Išrado priežastį gautis į drūtvietę tokią, idant permainyt kamanas dėl arklio, ant kurio jojo Jurgis. Kada apie viską dažinojo, ką jam reikėjo, Šventas rengėsi atgalos, kada kieme pasitiko su Bernardu, kuris sukosi.
Tas, kada paregėjo berną, nusidivijo ir paklausė jo:
— Ka tu čia veiki ir kaip drįsai apleist savo poną?
— Jis pats mane atsiuntė — atsakė bernas kaip nekalčiausias, rodydamas kamanas rankoje.
Bernardas pažiūrėjo susiraukčs.
— Ar negalėjote su senoms kokį laiką apsieiti? — tarė — ba neužilgo patrauksiu į drūtvietę. Ar vaikinas pasitaisė?
— Ar aš žinau? — tarė bernas. — kaip aš kas dieną regiu, tai atmainos nematau. Senas Dietriechas sako, kad jis nesitaiso. Nuolatos tyli, nuliūdęs... Koks buvo pirma, toks ir dabar. Iš jo nebus džiaugsmo.
Bernardas klausė susiraukęs.
— Turbūt ir tau tenai dakako — tarė šydijančiai.
—Lyg man kur geriau — tarė bernas — man vis tiek, kiba ta permaina, kad kita ranka per sprandą muša.
Kryžiokas buvo pora žingsnių atsitraukęs, paskui atsigrežęs tarė:
— Pasakyk savo ponui, kad būtų gatatavas, ba neužilgo turės sugrįžt, gana bus jam tos valnystės, o tenai nieko gero neišmoks.
Šventas nusišypsojo.
Su negera naujiena grįžo Šventasis į dvariuką, nes čia Jurgio nerado. Tankaisu dabar bėgo ypač vakarais pas saviškę... Šventas turėjo jį užžiūrėjime, nes tylėjo.
Tą dieną sugrįžo Jurgis apytemą165, subargintas ir kvėpuodamas, susijudinęs ne kaip kitais kartais. Šventas gulėjo ant žemės per slenkstį, laukdamas jo. Pakilo pamatęs jį su linksmu veidu, kaip visados.
— Pasveikinimą parnešiau jums nuo Bernardo, — tarė — ba kartą žmogus nenorėtai pasitikt, tai turi užeiti. Taip ir aš. Klausė apie jūsų sveikatą; aš pasakiau, kad sergate, nes man nuduoda, kad tai nepamačys ir reikės po ilgam sugrįžt į drūtvietę.
Jurgiuj akis užžibėjo .
— Ar tu žinai, Šventas! — pašaukė — pakolei ta valanda prisiartins, daryk, ką nori, aš turiu pabėgt.
Nieko neatsakė Šventas, atsigulė ant žemės, susirietė, rankas po galva pasibruko ir atsiduso.
— Ar tu girdėjai? — paantrino vaikinas.
— Kunigėli! — suniurnėjo Šventas — aš ta viską žinau, kad ir tu man nesakai ir kad ir tu misliji, kad aš to negirdžiu, leidžiu pro ausis. Kam tai nereikalingai šaukiu? Senas Šventas viską padarys, ką galima, o jūs eikite gult.
Ant rytojaus prieš dieną Šventas išėjo iš dvaruko, neparėjo pietums, bet vakare pasirodė. Jurgis, kai tik pradėjo temt, leidosi į miestą. Bėgo dabar kas dieną, kad tik prie tvoros pasikalbėtų. Baniuta kas sykį jo laukė, kartais pasisuko ir Rimas, tada būdavo drąsiau, ba jis vektuodavo, kad kas neateitų.
Jau juodu buvo susitarę pabėgt, ba Baniuta skundėsi nedorybe kryžiokų, kurie apsilanko kas dieną. Jurgis labai gailęjo merginos ir rūstinosi ant nedorių kryžiokų...
Šventas vilkino; jis gatavas buvo jį pamest ir pats su Baniuta ir Rimu bėgt į girias... o paskui? Pats, nežinojo, kas galėtų pasidaryt.
Ir tą vakarą, kada Jurgis sugrįžo, norėjo prispirt Šventą, kad tas paskirtų dieną ir duotų paskutinį žodį. šventas buvo ką tik sugrįžęs ir labai nuvargęs — tiktai uždėjęs pirštą ant savo lūpų tarė:
— Neužilgo...
Daugelio nenorėjo pasakyt.
Pora dienų vėl persitraukė. Vieną dieną po pietų, kada dvariuke nieko nebuvo kaip tik sena Dietriechienė ir sluginė, kieme pasirodė raitas Bernardas, kuris neturėdamas su savim vaikino, o visi buvo laukuose, negalėjo prisišaukt, kad jam kas arklį palaikytų.
Sena Dietriechienė išėjo kloniodamasi ir pasakė, kad kas gyvas randasi laukuose ir kad jaunas kryžiokas ir jo bernas išėjo pasivaikštinėt.
Bernardas susiraukė.
Nenorėjo nulipt nuo arklio, radės pačias bobas ir pasakė, idant pasakytų Jurgiui, kad rytojaus dieną grįžtų į drūtvietę.
Atsisuko ir išjojo.
Jurgis, kuris grįžo tuo pačiu keliu iš miesto, o kada pažino jajantį Bernardą, turėjo nabagėlis į krūmus pasislėpt. Širdis jo mušė iš baimės. Paskubino kuo greičiausiai namo į dvaruką. Kaip tik Dietriechienė paregėjo, viską papasakojo, tarydama:
— Ponaitėli! — buvo čia Bernardas; rytoj turite keliaut.
Rytoj! Taip! Rytoj! Tegul man taip Dievas ir šventa patronka Barbora padeda. Taip sakė, kad rytoj keliautumėm...
Jurgis stovėjo kaip nudiegtas, širdis piktumu persiėmė, ba net ant bobos užpyko; paskui tarė jai:
— Tai rytoj? Taip? O ar, ar, ar nepaženklino laiko?
— Ne, bet aiškiai pasakė, kad rytoj, o veidas buvo susiraukęs ir nuliūdęs. Tai rytoj kuo greičiau, tuo geriau.
— Norėtumėt mūsų nusikabint kuo greičiausiai gal, ar ne? — tarė Jurgis.
Senė truktelėjo pečiais.
— Ką čia, ak, dėl mūsų neįsipykote labai... ką čia! Maž ką namie sėdėjote.kas per dyvai? Esate jaunas, o drūtvietėje to nebus...
— Na! Juk taip, — suniurnėjo Jurgis.
— Na, tai rytoj — tarė sau Jurgis eidamas į savo kamaraitę... rūpestingai užlaužė rankas. Švento dar nebuvo, parsivilko vėlai. Tam bernai pasakė šydavodami, kad rytoj su juo atsisveikins. Žinia pasklido po visą dvaruką ir jau Šventas apie viską žinojo, kada į kryčiukę įėjo, kurioje sėdėjo nuliūdęs Jurgis.
Pakolei spėjo Jurgis jam pasakyt, tas mostelėjo su ranka, kad tylėtų, ba jis jau apie viską žino.
Jurgis pripuolė prie jo su rūpesčiu. Šventas stovėjo nuliūdęs, bet atšalęs.
— Sakyk! — šaukė Jurgis — ką pradėsime?
Tas kad taip užsispyręs, Šventas tylėjo.
— Na, ką? Keliausime į drūtvietę! — syniurnėjo Šventas.
Jurgis pašoko atbulas ir kumščius suspaudė.
— Apgavikas esi!
Lietuvninkas tylėjo.
— Sakyk gi?
— Kunigėli, jeigu esi taip baisiai užsirstinęs, ar girdėsi, jeigu tau ir ką išmintingo pasakysiu? Apsimalšink.
Užsisarmatijęs vaikinas storojosi166 būt spakainu.
— Na, taip. Kunigėli mano! — pradėjo Šventas — keliausime į drūtvietę... ba rytoj bėgt, tai būt tas pats, kad galvą po bile167 padėt... Bet nebijok, bėgsime... kada Šventas pasakys: dabar laikas.
Jurgiui labai nesinorėjo į drūtvietę grįžt, Šventas davė jam išsipykt, niurnėdamas sau po nosim, kad jam gal apie merginą labai eina. Norėdamas kiek suramint, kai kada šnabždėjo:
— Kunigėli, iš drūtvietės bėgsime, kada viskas bus gatava, norint trise ar keturiese...
Kalbėdamas tai „keturi” kitriai tėmijo į Jurgio akis.
Kad ir jam Jurgis nepasakė nieko apie merginą, vienok visko dasiprotėjo.
Ant rytojaus anksti Šventas arklius balnojo ir atsisveikino su visais tarnais dvaruko, kada paregėjo, kad Jurgio dvarukyje nebuvo. Niekur negalėjo nubėgt, kaip tik į miestą.
Visą naktį mislijo apie tai, kaip su ja pasimatyt, ir kad kas bus tas bus, su savim paims bėgdamas ir ją.
Visą naktį mislijo, kaip čia bus nubėgta į miestelį; kada pradėjo dienytis, pagriebė ploščių negalėdamas dalaikyti ir pro vartus išdūmė. Mieste vos dar pradėjo krutėt, o fabrikuose buvo tika, kada mieste radosi. Perslinko per rinką, kuriuo pabažni slinko į bažnyčią mišioms.
Mislijo, kad taip ankstyvu laiku nebus galima su ja pasimatyt ir kad bus vartai uždaryti.
Jo giliukui168 Gmunda pati atidarė išeidama į bažnyčią, o Jurgis slaptai įspruko į kiemą. Čia rado po teisybei kelias merginas prie šulinio semiančias vandenį, bet Baniutos nebuvo matyt. Pasislėpęs už alyvų laukė nekantriai, pakolei pribuvo su krūzu vandens.
Kitų merginų prie šulinio jau nebuvo ir Jurgis davė jai ženklą, idant prisiartintų pasikalbėt. Baniuta paregėjus jį tokiu metu, persigando ir greitai nubėgo prie jo.
Iš jo veido kžnas galėjo suprast rūpestį, kuris jį vargino.
— Baniutėle! — pašaukė — Aš turiu sugrįžt į drūtvietę... Šiandien, tuojaus! Negaliu pirma sugrįžt, idant pirmiausia tavęs neaplankęs.
Laikė ją, nusitvėręs už rankos.
— Tavė vėl ten uždarys? — tarė mergaitė.
— Ne, aš ištruksiu ir turiu pabėgt. Būk pasirengus! Be tavęs nebėgsiu, čia nepaliksiu.
Baniutos akutės prašvito.
— Atminki, Kunigėli! — tarė patika — o skubink! Kitaip, jeigu vilkinsi, tai kada atėjęs rasi patvoryje tiktai mano lavoną. Jie mane kas sykį labiaus spaudžia, kad tik iš kelio išvestų; kas dieną gilukningai išsisuku, o galiausiai nežinau, kas su manim nusidės... Turiu jau pasiruošus žoles ir iš sarmatos užsiduosiu, ba vėlyt numirti, ne kaip su kryžioku užsidėt.
Klausydamas Jurgis kvėpavo iš piktumo, o rankos drebėjo ir pats nejautė, kaip baniutos ranką savo delne laikydamas taip spaudė, kad ta net pabalo iš kančios.
Susiprato Jurgis. Paleido jos ranką, tvėrė į glėbį ir abudu nejuto, kaip jų lūpos suėjo į daiktą, o tai buvo pirmas pasibučiavimas.
— Atsiminki! — šnabždėjo mergaitė.
— Atsiminki! — kalbėjo jaunikaitis, kad tai yra ženklas mūsų meilės.
Apie visą svietą u-miršo tam meilingam glėbyje, but kažin kaip ilgai stovėję, nes išgirdo ne per toli balsą kaip perkūną...
— Vyrai, še! Vyrai, greitai! Štai čia vieną pagausime. Ogi štai ta begėdė sau vaikiną turi ir su juo glamonėjasi, o kryžiokams atšalus!... Vyrai, griebkime į drūtvietę!
Baniuta atstūmė Kunigą ir nubėgo į sodą. Jurgis jausdamas, kad jį kas griebė už ploščiaus, kiek turėdamas vieko169 išsisuko iš rankų klapčių ir nerodydamas veido nėrė kaip lydeka ir jo giliukui buvo vartai neuždaryti. Girdėjo už savęs balsus vejančių, riksmą bobų ir tarnų. Kas kartą juto, kad jam už skverno kas dalipstėjo norėdamas pagaut... Bet Jurgis buvo drūtas ir miklus. Gavo prasišalint į krūmus ir pasikavot, o kada nutiko balsai tų, kurie vijosi, stojo pamažu, apsidairė, pasitaisė savo ploščių ir leidosi į dvaruką .
Ėjo kaip pusgyvis su skaudančia širdim, ba nežinojo, kas dabar bus su juo ir Baniuta.