VII
Malborko drūtvietė kitaip dabar išrodė, ba kas dieną pildėsi naujais kryžiokais, kurie atkeliavo iš vių šalių Vokietijos.
Mūrai visi išbalinti, pilys pataisytos, o prie vartų stovėjo sargas su naujomis manieromis ir žibančiai ginklais. Kiemas drūtvietės nušluotos, taip kaip stu boje grindys, o žmonės, kurie sukosi, taipogi buvo pasirėdę kaip kokiai šventei.
Gryčiose pilna svečių, per dienas ir naktis ūžė kaip bitės avilyje, gėrė ir valgė, ba Vadas norėjo pasirodyt pribuvusiems kaip koks karalius galingiausias.
Augo kryžiokų skaičius vaiskui razbainikiškam, kuris nevos vadinos tarnais Marijos, padonais sosto Popiežiaus, o vienok širdyse jų talpinosi visi vokiški netikumai ir kožnas buvo apimtas piktomis misliomis.
Salė, zobovų, kurioje sukinėjo visokie tarnai, buvo puikiai įrėdyta, kaipo ir visi mūrai drūtvietės. Rei kejo tenais tik tai moterų. Ant stalų pristatyta buvo visokių valgių ir gėrimų. Kad ir buvo pilna svečių, vienok dar laukė kas dieną šviežių.
Vainai kryžiokai regensi kaip medžioklei. Prūsas, lietuvis ir lenkas – tai Jiers buvo kaip Eris. Neapgynė krikštas nuo kardo kryžiokiško, katrą tik sugriebė, tai žudė.
Kada jie vainai regėnsi, tai prieš tai kelias nedelias linksminosi, ba ino jo, kad kožną kartą laimę apturės. Niekas prieš juos nebuvo štant atsispirt.
Visi, kurie jau buvo atvažiavę, radosi didelėje salėje apspitę apie Didį Vadą; bet Bernardas stpvėjo pašalyje. Niekas į jį net neatvertė uvogos170, forint jo veidas gražiai šrodė, ba buvo perimtas smutku ir gailesčiu, kuo prie kitų Linkemu veidų labai skyrėsi, o kad būt vienas patėmijęs, būt paklausęs, kas tam mogli yra ir dėl ko taip nuliūdęs, kas per naujieną turi.
Didesnė dali kryžiokų buvo pripratus taip Matyt brolį Bernardą ir iš to nieko sau nedarė.
Jeigu pažįstamas pro jį ėjo, tai galva linktelėjo ir greitai skubino, kad tik neužkalbintų. Bernardki širdį skaudėjo žiūrint į tuos visus zbytkus. Svečiai susiglaudę kupose klausė pasakų apie lietuvninkus ir visus galėjimus su jais, ypač tuos, kurie dar nebuvo Lietuvoje. Tas, kuris dar lietuvninko nematė, perstatė sau171, kad tai yra galingas narodas172 ir kad labai myli savo žemę.
Senas Zygfridas ėjo prie kožno įkalbėdamas, kad nereikia vainos metu Tokio lietuvninko čėdyt173, tik tai užmušt kaip žvėrį.
— Krikštyt juos? — šaukė — Niekras nemačija? Būt griekas ant Tokio gyvulio pilt šventą vandienį! Jų pagoniška aklybė nuo amžių nedaleis paregėt šviesos. Navet174 paimtas iš lopšio kūdikis, kada užaugs, tai jame kraujas verda kaip vilko iš girios. Geriausias spasa bas — tą veislę išnaikint suvis. Aš — Kalejo toliaus — nė vienam nedovanoju, katras tik į mano rankas papuola; krikštiju juos kardu. Ego te baptiso in gladio!
Tai pasakęs nusijuokė.
Tegul gyventojai praųuva, — tarė išmintingai — turmie vaikų, tuojaus vėl bus pilna. Kur tik mes pasisukam, tenai užkišam karūną, per ką turi Ciesorius175 ir Popiežius naudą nemažą, o mes didžiausią. Dėl to gi privalome senus gyventojus žudyt, o saviškiais apsodint.
— Nekurie — petraukė Lamperta iš Malborko — bandė dėl akies apsikrikštyt, kad tik mus prigautų, mes, vyruti, supratome. Siuntė siuntinius ir į Rymą176, kad Popiežiui pasiduoda. O, neišmanūs! Jie to nežino, kad ir Popiežius mūsų valdžioje.
— Dar blogiau — kalbėjo Hansas Wirnburg — pradėjo bažnyčias statyt ir parsigabeno kunigus, idant jais galėtų apsigint. Vienok davėmės jiems ir tiems kunigams, kurie nori mus prigaudinėt, į ženklus177. Ha! Ha! Aš pats liepiau kunigus kart ir bažnyčias degint.
Nutiko visi. Zygfridas dadavė:
— Kas tai tenai gali būt per kunigai maitinti per pagonis ir kokios tenai jų bažnyčios... Suvis kaip žinyčia178 pagonių, kurioj ugnis be paliovos dega. Tenai maišosi visi, nevos kunigai, o vaikinai eina į pagoniškas šventinyčias. Kaip girdėjau, prie žinyčios randasi vienas jaunikaitis, lenkas, vardu Traidonas, kuris rūksta dūmuose per dienas ir naktis, tai ką daugiaus kalbėt...
— Geriausia naikint, mušt, degint ir su žeme sumaišyt, be jokios mielaširdystės. Tegul nuo tų pagonių kraujo žemė pasidaro derlinga, kuri potam išduotų puikių vaisių sūnums Vokietijos.
Bernardas to viso iš tolo klausė, iš veido galima buvo matyti, ką jis kenčia iš tos nedoros kalbos, tokios kalbos ne vieną kartą atsimušė į jo ausį.
— Na, šiandien — atsiliepė Didis Vadas Liuderis — dėkui Dievui ir apiekai Marijos, bus mūsų zokonui puiki ateiga. Daug turime žemės, net iki marių, o norint dar su poliakais179 pasitasysime ilgai, norint lietuvninkai su jais pradeda vienytis, neprivalome stebėtis, atsispirsime ir galiausiai užgrėbsime sau...
— Na, ar ne? — tarė į Liudviką Brandenburka, — ak, visi katalikai pribus mums į pagalbą.
Visokius planus ir rodas darė su įkaitusiom galvom ir jau pradėjo sėst prie stalo. Zygfridas ir ketino sėst prie vieno grafo vokiško, kad atbėgo vaikinas ir davė ženklą.
Tuojaus pašoko. Kryžiokas priėjo prie vaikino, o kada tas pašnabždėjo į ausį, susimaišęs leidosi per duris iš salės.
Kada išbėgo iš salės, bėgo per kiemą labai greitai tiesiog prie vartų; prabėgo pro sargus, ėjo kaip vėjas dairydamasis. Iš veido buvo matyt, kad labai užpykęs.
— Dėl Dievo! — marmėjo — negirdėtas daiktas! Dyvai dideli! Kad mane tokią valandą nuo svečių šaukia... padūkus boba!... Na, duosiu aš jai!.. Vėl užsimanė kokių kvarabų...
Štai, kad paėjo kelis žingsnius, pamatė atbėgančią priešais Gmundą.
Pakol Zygfridas spėjo išsižot, jau ta pradėjo jam į ausį šnabždėt:
— Ar tu žinai, kad lietuvninkę nuo manęs išvogė!... Pabėgo!... Taip... aš neturiu, ką tokį siųst, kad vytųsi. Tai jūsų tarnų darbai. O ta pasileidėlė, ką ji dabar padarė, jeigu dabar jai pasiseks pabėgt, tai visam svietui išplovos jūsų darbus ir kas pas mane darosi. Oi gi, Dievulėli Dieve! Kad ji būt kur skradžiai nuėjus nuo mano galvos. Na, tai dabar bus!!..
— Greitai reikia vytis! Duokite žmonių — tarė uždusdama.
— Tai taip tu ją dabojai! — suriko, — kad galėjo jovitis su vaikinais, o mūsų broliams nenorėjo į paskirą stubelę nunešt krūzelį180 vandens! Dabar, pasirodo, kad kitiems ją saugojai, o mums pavydėjai!
— Taigi, vėl, siųst dabar vaikus? Bet kur? Į kokią šalį? Kur pėdsakai? Ar žinai, katras išsivedė? O, dievaži, kora Dievo!
— Oj, kas galėjo tikėtis? Kas prijaust? — šaukė Gmunda — O ką aš kalta? Kas nuo jūsų šeimynos gali išsisergėt ir cielas išeiti!..
— Kada tai pasidarė? — paklausė Zygfridas.
— Kada! kada! — paantrino sena ragana, drebėdama iš piktumo ir nekantrybės. — Čia turėjo būt ne viena roda. Kelios dienos atgal sugriebė sode, kaip buvo apsikabinus su vienu jūsų tarnu. Vijosi jš, gaudė. Bet kur tau! Pabėgo. Liepiau ją plakt su rykštėmis, idan pasakytų, kaip tas nevidonas181 vadinasi; tai ta paleistuvė nepasakė. Pasodinau pakūtai ant duonos ir vandens. Pradėjo džiūt ir gelst, net man gaila pasidarė. Liepiau paleist ir vaktuot. Šiandien pasakė, kad serga ir nuėjo atsigult ant aukšto. Dabar apie pietus nuėjo mergos pažiūrėt, o jos nė dvasios.
— Iš kur tu žinai, kad jis tarnu kryžiokų pabėgo? — užriko Zygfridas.
— Na, sakau, kad žmones matė, kai stovėjo susiglėbavę sode.
— Tai vis niekas? Ar kas matė? — vėl tarė kryžiokas.
Gmunda pradėjo verkt: kažin ką nesuprantamai po nosim marmėjo ir nuolatos plūdo ant savo buvimo. Zygfridas, kuris norėjo kuo greičiausiai sugrįžt pas saviškius, taipogi marmėjo:
— Vėl, ne taip, siųst paskui ją, o kur ir į katrą šalį? O galiausiai, kaip tu sau misliji? Ar tai mūsų tarnai tam tikę, kad merginas vyliotų ir paikintų?
Neva taip sakė kryžiokas, o kitaip mislijo, kad tik kaip norint pagelbėt kame Gmundai. Ką sakė Gmunda, kad ta mergina po visą svietą papasakos apie nedorybes kryžiokų, sujudin jį ir pripažino Gmundai teisybę, vienok to jaj neparodė.
Prie vartų stovėjo senas Dunerys tarnas, žmogus pabuvęs ir riebus, akyvai182 žiūrėjo į Gmundą ir kryžioką. Atsigręžė į Zygfridą, kaip į savo priedelį, su gailesčiu skundėsi, kad tie tarnai prie kryžiokų labai padūkę ir kad Baniuta pabėgo per juos.
Dunerys su galva pakratė ir su pečiais kilstelėjo, potam tarė:
— Dyvai dideli, — suniurnėjo. — Jums pranyko mergina, o mums tą naktį vienas vaikinas, kurį brolis Bernardas augino, siratukas... Na, ir tas nedras bernas, šunies brolis lietuvis, kurį būčiau seniai pakoręs, o Bernardas jį laikė, šėrė ir visur stumdė...
Zygfridas kaip karštu vandeniu apipiltas.
— Ar tai tikrai? — pašaukė.
— Argi aš tai sakyčiau? Išieškojom visus kampus, niekur neradome. Brolis Bernardas ir manęs klausinėjo, ir barė gana, kad juos per vartus išleidau. Ir vėl, aš turėjau išleist! Aš katino neišleidžiu be liepimo! O ką anam gale drūtvietės, kur šimtai žmonių slankioja, tenai gal išbėgt kožnas tai nė šuo nelos.
Ar jie galėtų eiti tenai, kur aš juos pažinau ir kur vartai uždaryti...
Zygfridas užsimislijo, nenorėdamas prieš Dunerį pasakyt, ką mislijo padaryt. Atsigręžęs į Gmundą tarė tiku balsu:
— Eiki namon, eiki! Ką duosis padaryti, tai pasidarys... Čia jų keli turėjo naktį pabėgt. Jau žinia, kad pabėgo; nesirūpink. Bernardas nemiega, roda bus.
Tai pasakęs grįžo atgalios į salę, kurioj lustavojo183.
Jau buvo visi gerai įgėrę, ba negalima uvo susišnekėt ir žodžio išgirst. Stiklai skambėjo, torielkos barškėjo, juokai buvo girdėti visuose kampuose. Pečenkų pilni stalai, ką kožnas paščiavojo184 kaip įalkęs vilkas.
Zygfridui nebuvo kitur vietos prie stalo pritilpt, net prie paties galo, kur sėdėjo Bernardas.
To jam reikėjo... Bernardas ant alkūnės rymojo ir nieko nevalgė. Mislijo.
Visi linksminosi, jis vienas raukėsi.
Zygfridas prisilenkė prie jo ausies.
— Ar girdėjai? Žinai? — paklausė. — Tavo augintinis pabėgo... Su kokiu tai bernu... O štai ką tik mane Gmunda užuolė, kad mūsų vaikinai jos merginą pagriebė. Sako niekas, kaip jie.
Bernardas atsikreipė į jį ir tarė:
— Ar tą lietuvninkę?
— Na, taip, tą lietuvninkę. Tu turėjai lietuvninką, o ji lietuvninkę. O kad slėpeisi su savo lietuvninku, vienok visi dabar dažinos.
— Tai latras pabėgo? — tarė Zygfridas.
— Taigi... prapuolė — suniurnėjo Bernardas.
Špitolninkas prikalbino mane, kad jį nusiųsčiau į Pynau, kad atgriebtų sveikatą... Tenai turėjo išdygt. O tas bernas... tas lietuviškas žvėris — pritarė — kas galėjo tikėtis, tiek metų man tarnavo. Na, tai dideli dyvai!..
— Ar siuntei ką norint, kad vytųsi? — tarė Zygfridas.
— Nusiunčiau niekam nežinant — tarė Bernardas — nes apie tai nereikia garsint. Galimai, kad kur krūmuose užtiks. Žinoma, jaunas kraujas, tai ne dyvai. Ras kur norint.
Šventas... tas gal kur ir ieško Jurgio.
Zygfridas atsikvotėjo tai išgirdęs, o paskui tarė:
— Argi tu taip misliji?
— Na, ne kitaip, ba kur pabėgs?... Kaip? Nepadabnas daiktas! — tarė Bernardas. — Vaikiną įsodinsime į kamarą ir duosime į kailį gerai, o su mergina Gmunda tą patį padarys...
— Na tai taip — pabaigė Zygfridas ir ėmėsi valgio.
Kad ir pats Bernardas norėjo apsispakaint, liko nuliūdęs. Tikėjosi, kad iki to laiko gaus kokį norint garsą apie pabėgėlius ir kas tik į salę įėjo, tuojau žiūrėjo į ateivį, ar ne su naudinga naujiena, nes vis tuščiai.
Jokios naujienos niekas neatnešė. Jau paskutinį valgį įnešė į salę, kad atbėgo jaunas tarnas pas Bernardą tiesiog. Bet iš akių galima buvo suprast, kad gero neturi.
Prisilenkęs į ausį tarė:
— Pasakoja, kad ir tas lietuvis jaunas pabėgo, kurį vadina Rimu...
Bernardas sudrebėjo.
Dabar pradėjo dasiprotėt, kad tie visi lietuvninkai turėjo iš anksto susitart.
Visa viltis pasinaudojimo iš šalies Jurgio nuėjo niekam, o ką jis daug rokavo.
Dar iki to laiko netikėjo apie jų pabėgimą.
Kokiu spasabu galėjo ištrukt iš rankų ir perbėgt per mūsų žemę, kuri taip yra sergėta?
Negalėjo sau ištlumočyt185 to visko.
Jis taip buvo užsirūstinęs, kad būt į rankas nutvėręs, būt nedovanojęs ir savo locna ranka nužudęs. Kaip girdėjo kitus kalbančius, kad lietuvninkus reikia naikint kardu ir ugnim, dabar pripažino, kad tai turi teisybę.
Kada taip Bernardas mislijo, o Zygfridas, jau apie viską užmirųęs, rentė mėsą net žandai barškėjo — kitam gale stalo davėsi girdėt dainos...
Nebuvo tai giesmės šventos kaip privalo zokoninkui, bet dainos meilingos. Pradėjo svečiai, kurie atkeliavo.
Didis Vadas nudavė, kad negirdi ir nesupranta.
Kitoj šalyje vel davėsi girdėt.
Kada tenai nukeliausim,
Gražių merginų gausim;
Deginsim lietuvius — kaposim,
kaip patalu išklosim.
Jau kožnas pradėjo po savo nosim mykt dainą, o vis meilingą. Vienas susiprato, kad tai neišpuola ir stonui kryžiokų nepritinka, užgiedojo giesmę, kurią kožnas mokėjo:
Ich wir zu Land ausreiten ir t.t.
Tuojau visi užriko. Anglikai klausė norėdami norint vieną žodį suprast.
Besieda buvo pabaigta. Didis Vadas stojo nuo stalo pirmas ir kiti vyresni nuėjo paskui jį į jo gryčią. Kaip tik vyresnieji išnyko, prasidėjo tikras gėrimas ir dainavimas.
Lauke oras buvo puikus... Kareiviai ruošėsi vainai, o kad būt paklausyta, ką jaunieji kalbėjo, ką sau žadėjo Lietuvoje, tai sarmata čia pasakyt.
Apsigėrė, pasakojo tarp savęs visokias paleistuvystes ir begėdiškus darbus, kokių tik dasileido ir dasileis.
Tuo metu Bernardas stovėjo prie lango, žiūrėdamas į kiemą. Nudavė, kad mislijo, ką dabar padaryt su pabėgėliais. Nusiuntė savo tarną, Špicą, idant sušauktų visus jaunuosius, kurie su lietuviais draugavo, kad iš iškvost, ar apie pabėgimą nieko nežinojo.
Kaip tik Bernardas pamatė pulkelį ateinantį, paskubino priešais juos.
Apie pabėgimą Jurgio, Švento, Rimo ir merginos ką tik buvo dažinojęs, tai norėjo iš jų norint kiek dažinot.
Persigandus šeimyna stovėjo laukdama ateinančio to, ko labiausiai bijojo. Prisiartino kaip rūstus sūdžia, Bernardas, ir liepė jam sakyt, kas ką žinojo apie Šventą ir Rimą.
Iš pradžių niekas nieko nežinojo ir negalėjo pasakyt. Visi sakė, kad pabėgusio berno seniai nematė.
Vienas iš jų pasakė, kad Šventas jau nuo kelių dienų sirguliavo, nuo darbo šalinosi, po kampes slankiojo. Matė porą kartų su Jurgiu kalbantį tamsiam užkambaryje. Kitas vėl pasakė, kad Rimą matė nakties metu slampinėjantį.
Jurgis, kada sugrįžo iš dvaruko, neguveno špitolėje, turėjo sau kamaraitę paskirtą klioštoriuje, netoli nuo Bernardo. Jo kamaraitėje rado tiktai palaikus186 kai kurių jo daiktų.
Galima buvo pažint iš paliktų drabužių, kad Jurgis suvis lengvai pasirėdęs išbėgo ir be ginklo. Nė jis, nė jo draugai arklių nepaėmė su savim.
Ant vartų pastatyti sargai nematė jų išeinančių, tiktai Šventą, į kurį nieks netėmijo ir nevaktavo, su viedurku rankoje, be kepurės išėjo, bet daugiaus nesugrįžo.
Bernardas pats, kad ir buvo vėlus laikas, nusidavė į miestą, idant tenai apie pabėgėlius ką dažinot, ar kas nematė... Iš baimės gyventojai nieko nesakė, o kad ir katras būt matęs, tai nebūt pasakęs, ba žinojo, kas tokio būt patikę katras matė, o nedanešė kryžiokams.
Špicas turėjo da tą patį vakarą jot į dvaruką Pynau, kad dažintų, ar kartais kas nematė...
Dietriechas ir sūnus dievavosi (bažijosi187), kad jų nuo iškėlimo iš jų savo akyse neregėjo.
Pas Gmundą visa šeimyna buvo kvosta, nes ir iš tų negalima buvo nieko dažinoti.
Pas Gmundą Baniuta neturėjo tarp tarnų jokių priedelių, kad galėtų katram išsivieryt, per ką apie pabėgimą negalėjo nieko dažinot.
Apie kokį laiką baniuta pabėgo ir kaip per aukštą tvorą gavosi, niekas negalėjo atminti. Po teisybei, nebuvo sunku nuo aukšto nusileist per galutinį langą, paskui gautis ant medžio, o nuo medžio ant tvoros ir nusileist į kitą pusę. Geresnes drapanas paliko, o paėmė kas niekiausia.
Jau naktis pradėjo artintis, ne padabina buvo nieko dažinoti, kad rast kokį norint pėdsaką. Išsiųsti veikiai pradėjo net ant rytojaus sugrėžt. Niekur pabėgėlių nerado nė pėdsako. Viskas buvo tuščiai.
Ant rytojaus miesto sargas pradėjo pasakot, kad naktį matė keturis šešėlius, einančiu keliu į Pynausfieldą. Vienas pirmas, potam du, o gale vienas.
Kada ta žinia daėjo į ausis Bernardo, tuojaus išsiuntė daug žmonių, kad perkirstų visus krūmus, bet ir tai buvo tuščiai, nieko nerado, tiktai dažinojo iš žuvininko, kuris gyveno prie upės Nagotos, kad jam tą naktį liko pavogta valtis.
Bernardas po biesėdos, kada Didis Vadas su savo draugu sėdėjo savo gryčioje, nuėjo pas jį ant rodos.
Įėjo nuliūdęs, išpažino savo kaltę, kad dėl jo priežasties susitarę lietuviai pabėgo.
Liuderis iš tos žinios nieko sau nedarė, ypač storojosi Bernardą nuraminti ir kad tie pasiutėliai badu kur numirs, o kad ir gausis pas saviškius, tai zokonui škados nepadarys.
— Broli Bernardai — tarė — nesirūpink, nė nenusiminki, nesergėk, idant joks svetimas į drūtvietę kojos neįkeltų. Jokio tarno nė kareivio nereikia priimti, jeigu nėra vokiško kraujo.
Turime gana saviškių, neprivalome reikalauti svetimų.
— Jeigu juos suimtų... reiktų nudėt, ba gaila duoną darkyti.
Pirštu sau per gerklę brūkštelėjo, rodydamas Bernardui, kad nukirstų tokius niekadėjus... tas nieko neatsakė, tiktai galva linktelėjo.