VEIKSMAS I
JUDITA
valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu rankose
Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos1, mūsų ruošimos... Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet... Bet... Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti... Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.
KARLINSKAS
įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas iš tolo
Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!
JUDITA
pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį
Nieko širdyte, nieko dūšyte2, nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau... Ai... Mat... Yra čia toks reikalas... Reikalas...
KARLINSKAS
Reikalas? Koks gi reikalas?
JUDITA
nedrąsiai
Atvažiuos pas mus keletas svečių... norėčiau juos žmoniškai priimti.
KARLINSKAS
piktai
Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų...
JUDITA
skubiai pertraukdama jo kalbą
Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu3, bet ko reikia, tai jau reikia...
KARLINSKAS
piktai
Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti4!
JUDITA
Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.
ULIUTĖ
praveria duris ir įeina vidun
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
Pasakyk, kad tuojau einu
nori eiti. Uliutė išeina
JUDITA
Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.
KARLINSKAS
paėmęs kepurę
Žinau, žinau, nieko svarbaus.
nori eiti
JUDITA
užstodama kelią
Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.
KARLINSKAS
Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!
nori išeiti
JUDITA
karčiai
Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet5 trisdešimtus pradeda... Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti...
KARLINSKAS
Hm... Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos...
JUDITA
piktai
Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti6!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.
KARLINSKAS
Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.
JUDITA
Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka7 ...
KARLINSKAS
Oi, netenka tai netenka...
JUDITA
Ir ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?
KARLINSKAS
Trūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai8 auklėtos. Tūri būti...
JUDITA
pertraukdama kalbą
Visa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus...
KARLINSKAS
pertraukdamas
Taip, taip, baliaus, vakaro, baliaus... Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo9 sumanei Varšuvon mėsėdes10 dukreles vežti...
JUDITA
Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei11.
KARLINSKAS
Aš? Aš surikdžiau?
JUDITA
Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios12 maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo13 grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo... gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms14, žilą kasą sunešioti!
gailiai randa
KARLINSKAS
suminkštėjęs artinasi prie jos
Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau... Aš gi joms ne priešas... Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų...
JUDITA
pertraukia verkdama
Nenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais15 ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu...
KARLINSKAS
visai atsileidęs, ima ją už rankos, glosto žmonos veidą
Miela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!
tuo tarpu duryse pasirodo vienos panelės gaiva
JUDITA
silpnu balsu
Ai, vandens.
KARLINSKAS
paduoda vandens stiklinę, kiša prie burnos
Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs...
JUDITA
Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt... Gera proga...
KARLINSKAS
nudžiugęs
Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?
JUDITA
Taigi mat... Kaip čia tau pasakius... Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai...
KARLINSKAS
nustebęs
Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?
JUDITA
Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.
KARLINSKAS
pašoksta įnirtęs
Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!
Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i stalą
JUDITA
Pamažu, pamažu... Dagi čia niekur nieko... O gal dar toks inžinierius ar toks juristas16 nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių...
KARLINSKAS
priėjęs prie jos
Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų... Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!
JUDITA
Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti... Tik paklausyk: pasipažis17, pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja18. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas...
KARLINSKAS
pertraukdamas kalbą
Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!
juokiasi abudu
tuo tarpu tarpduryje pasirodo galvos dviejų panelių, pro kitas duris įeina Uliutė
ULIUTĖ
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
Aha, einu, einu!
eina
JUDITA
pasivydama
Pinigų bus?
KARLINSKAS
Bus, bus.
išeina
JUDITA
praverdama duris, iš kurių matėsi panelių galvos
Eikite čia, dukrelės!
atbėga visos trys Karklinskiūtės viena paskui kitą, prieš motiną pritūpdamos
MUNIA, MILCIA, JANCIA
Klausome, mamyte!?
JUDITA
eina prio kanapos ir sėda
Gerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!
MUNIA, MILCIA, JANCIA
Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!
glaudžiasi visos prie motinos, Judita glosto jas
JUDITA
Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau metas ir pradėti rengti.
išeina
MUNIA
Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.
JANCIA
Lietuvaitėmis?
MILCIA
Lietuvaitėmis, sakai?
MUNIA
Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą...
JANCIA
Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką19, ant galvos skarelę...
MUNIA
piktai
Nieko nesuprantate, varnos!
nori išeiti, bet tis durimis ją sulaiko ir atgal sugrąžina
JANCIA IR MILCIA
Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi... Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą20, tolūbą21. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.
juokiasi abidvi
MUNIA
raukosi piktai, nusigręžia ir nebenori daugiau kalbėti
JANCIA
Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis... Chi, chi, chi!
MILCIA
subara Jancę
Ką tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon22.
JANCIA
eina prie fortepijono
Tyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!
MILCIA
Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs...
MUNIA
Ar taip? Tai su tokiais bus vargu... senų žvirblių pelais 23neprivyliosi...
JANCIA
Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!
MUNIA
Nėra čia ko pykti... Tai tik tarp mūsų kalbant... Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori... Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė...
MILCIA IR JANCIA
Tikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?
MUNIA
Jos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos24.
JANCIA IR MILCIA
Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.
MUNIA
Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs...
JANCIA
Taisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!
MILCIA
nekantriai
Gerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.
MUNIA
Paskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.
MILCIA IR JANCIA
Lietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?
MUNIA
O kaip gi... Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią... Iš svetimų kalbų knygas verčią...
JANCIA
Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę... Lietuviškos bjaurios, mužikiškos25 nei žinoti nenori!
MUNIA
Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.
JANCIA IR MILCIA
Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?
MUNIA
Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.
MILCIA
Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti...
MUNIA
Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai... Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.
Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius... Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau... Suprantate?
JANCIA IR MILCIA
Suprantame, suprantame!
pauza
MILCIA
tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis...
JANCIA
Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.
MUNIA
Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.
Jancia ir Milcia išeina
MUNIA
vieną, vąikščioją, mąsto... atsisėda ir atsikelia
Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!
susiima gaivi rankomis ir vaikštinėja susimąsčiusi
JANCIA
įeina su plukta26 popierių rankose
Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.
MUNIA
vartydami popierius
Aha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.
JANCIA
Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.
įeina Milcia su Uliate, kuri nedrąsiai atgal traukdamasi
ULIUTĖ
Negaliu, paeit...
MUNIA
Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.
ULIUTĖ
Kad aš, panyt, nemoku... Man taip nedrąsu.
JUDITA
įeina pro duris, pamačiusi Uliutę
O tu čia ko?!
Uliutė greit išeina
MUNIA
Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.
JUDITA
A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.
MUNIA
Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola27.
JUDITA
Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?
MUNIA
Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos...
JUDITA
Galima jų nekviesti.
MUNIA
Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.
JANCIA IR MILCIA
Visai mus užgesins.
MUNIA
Vienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.
JANCIA IR MILCIA
Visai prastos.
JUDITA
atsidusdama
Taip, taip... žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų... Gal bent vieną...
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Ne viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!
pauza
MILCIA
Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu... Nenoriu likti...
JUDITA
Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik... Tu dar sau sulauksi.
MUNIA
Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta...
JANCIA
Mane pirmą, mane! Matysite!
MUNIA
Baliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.
JUDITA
mąsto, linguoja galvą
Hm, hm... Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas... Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?
MUNIA
Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti... Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.
JANCIA IR MILCIA
Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys... Lieps atvažiuoti ir gana!
MUNIA
Mes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti... Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!
JANCIA IR MILCIA
Džiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!
Judita glosto visas jas paeiliui ir bučiuoja; panelės bučiuoja jai rankas
JUDITA
susigraudina
Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Išeis, mamyt, išeis, matysi!
ploja rankomis, šokinėja
Uždanga.