VEIKSMAS II
Karklinskų salionas, Juzienė šluosto dulkes, krausto lempas, dėsto mažus menkniekius, tvarko
JUZIENĖ
balsu žiovaudama
Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė... Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią... A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.
prasiveria duris, įeina Uliutė — nuvargusi, uždususi — neša rūtų krepšelį
ULIUTĖ
Panelės dar tebemiega?
JUZIENĖ
rodydama laikrodėlį ant stalo
Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.
ULIUTĖ
Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio...
JUZIENĖ
Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?
ULIUTĖ
Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna28, sudaryt rožių so rūtomis kvietką29 ir pastatyti jį salione ant stalo.
JUZIENĖ
Taip! Rūtos ir rūtos... pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?
ULIUTĖ
krepšelį už savęs slėpdama
Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi30 ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.
parodo krepšelį ir stato ant žemės
JUZIENĖ
Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos...
ULIUTĖ
Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja... Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.
JUZIENĖ
stebėdamos
Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė31 gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..
ULIUTĖ
Durniuoja, ar ką?
JUZIENĖ
Tikrai durniuoja.
ULIUTĖ
Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti32 nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?
JUZIENĖ
Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja... Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai33, tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.
JANCIA
užmiegota, pasišiaušusi iškiša galvą pro duris
Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?
JUZIENĖ
ruošdamasi
Mes, panyt, ruošiamės.
JANCIA
piktai
Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.
Uliutė išbėga
JUZIENĖ
viena
Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis... Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo... Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.
iškelia puodukas iš krepšelio ir stato juos ant stalo. Tuo tarpu teeina salionan visos trys panelės ir Uliutė
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
pamačiusios rūtas visos surinka
Rūtos! Rūtos!
MUNIA
Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.
ULIUTĖ
Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot...
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!
ULIUTĖ
Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu...
JANCIA
Padėk, Juziene, padėk!
MUNIA IR MILCIA
Padėk, Juziene, padėki
JUZIENĖ
Kad jau taip labai panytės norite... Galiu ir padainuot.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!
JUZIENĖ
dainuoja
«Oi, rūta, rūta, rūta žalioji,
Ko tu nuvytai žalia būdama?
— Vysiu, džiūsiu, žalia nebūsiu,
Girdžiu ateina tris skinėjėlės».
Juzienė nori išeiti, panelės sulaiko ją
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dar, Juziene, daugiau, daugiau!
JUZIENĖ
Negaliu dainuot, darbas laukia...
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Nors vieną, Juziene!
JUZIENĖ
dainuoja, visos jai pritaria
«Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji,
Ko tu nežaliuoji žiemą-vasarėlę?
Kogi aš žaliuosiu žiemą-vasarėlę,
Kad manęs nešėjo, kur aš norėjau!»
Juzienė ir Uliutė nutyla
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?
ULIUTĖ
Aš moku, panytės, ir dėdienė34 moka.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dainuokite, dainuokite!
JANCIA
Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!
MUNIA
Būtinai užrašyti!
ima popierį, paišelį ir rašo
ULIUTĖ
dainuoja, Juzienė ir Jancia pritaria
«Ko-gi skauda man širdelė,
Ko-gi man nuobodu?
Kai pažiūriu i upelę
Ir ši žalią sodą... »
MUNIA
Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.
JUZIENĖ
Man reikia prie darbo
išeina
MUNIA
Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».
ULIUTĖ
Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs...
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Vyskupas???
MUNIA
Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?
ULIUTĖ
Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.
MUNIA
rašydama
Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!
už durų girdisi Juzienės balsas
JUZIENĖ
Uliut! Uliut! Ponia šaukia!
Uliutė nori eiti, panelės sulaiko ją
JANCIA IR MILCIA
Neik, Uliot, dainuok daugiaul
vėl Juzienės balsas už durų
JUZIENĖ
Uliut! Ar ateisi, tu!
Uliutė išbėga
MUNIA
Ir iš jų galima ką nors sužinoti... Nors kokią dainelę... Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.
JANCIA
Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!
MUNIA
Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka...
JANCIA
piktai
Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!
MILCIA
tyčiodamasi
Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti... Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas... Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto...
JANCIA
Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas35, vyžotas36, didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste... Rūsti, prasta mano anyta... Uu! Uu!
purtosi
MUNIA
Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?
JANCIA
Inteligentų tėvai, broliai...
MUNIA
Tė-ė-ė-ė-vai.... Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!
JANCIA
Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys...
MILCIA
pertraukdama kalbą
Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai
juokiasi
JANCIA
raukosi piktai
Liaukis jau. gana!
MUNIA
Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!
JANCIA
O, jie gražūs, labai gražūs!
MILCIA
įdomiai
Ar tau dėdė Jonas sakė?
JANCIA
Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!
MUNIA IR MILCIA
Matei? Tu, tu matei?!
JANCIA
Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie37 bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.
MILCIA
Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.
JANCIA
Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!
MUNIA
Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega38. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!
JANCIA IR MILCIA
Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!
visos juokiasi
JANCIA
meiluodama Manią
Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!
juokiasi
MUNIA
Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.
JANCIA
Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės... Oi, tos pavardės! Tokios jau!
MUNIA
Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!
MILCIA
Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?
MUNIA
Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.
JANCIA
pertraukdama
Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.
MUNIA
mąsto, mąsto, trina sau kaktą
Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?
MILCIA IR JANCIA
Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!
MUNIA
graso39 pirštu
Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.
JANCIA
Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!
MILCIA
Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis...
MUNIA
Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!
MILCIA
Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.
MUNIA
O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.
JANCIA IR MILCIA
Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!
MUNIA
Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines40.
Jancia sėda ir skambina. Munia ir Milcia dainuoja
MUNIA IR MILCIA
«Ko-gi skauda man širdelę,
Ko gi man nuobodu,
Kai pažiūriu į upelę
Ir šį žalią sodą... »
KARLINSKAS
įeina, žiūri į dukteris, dairosi
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja...
KARLINSKAS
Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!
MUNIA
Ne komedijas, tetuši!.
MILCIA
Mes lietuvaitės!
JANCIA
Mes lietuvaitės!
KARLINSKAS
Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą41 studentą.
MUNIA
Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau...
KARLINSKAS
Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka...
MUNIA
Šį kartą pasiseks... Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite... Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų42.
KARLINSKAS
Ant jūsų atsidėti?
MUNIA
Taip, mes visa gerai išvesime.
KARLINSKAS
KARLINSKAS
Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Labai rimto, labai rimto!
MUNIA
Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,
JANCIA
sėdasi prie fortepijono
MUNIA IR MILCIA
stovėdamos dainuoja
«Vilija mūsų upeliu motina
Tur’ dugni aukso, o veidą mėlyną»...
ULIUTĖ
įbėga uždususi
Panytės! Svečiai atvažiavo.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Svečiai?
JANCIA
Ar dar toli?
ULIUTĖ
Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.
Munia greit dairosi apie savo sijoną, Jancia prie veidrodžio taiso apykaklę, plaukas, Milcia ima kraustyti popieras ant fortepijono ir stalelio. Munia greit bėgioja nerami. Karklinskas stebisi, trauko pečiais
MUNIA
Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų43... Kad lauksime po pietų... Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!
MILCIA
Man gi iš vosilkų44! Skubink! Skubink!
ULIUTĖ
Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!
kaso sau pakaušį
MUNIA
Greičiau, Ule, greičiau!
JANCIA
Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!
Uliutė eina nuleidusi galvą, Milcia ją sulaiko
MILCIA
Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!
ULIUTĖ
Ką, panyt, grebenes?
MILCIA
Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!
KARLINSKAS
Na, komedijos tai komedijos!
JUZIENĖ
ieidama
Viešnios atvažiavo!
visi nustebę: Viešnios. Viėšnios...
KARLINSKAS
Ne svečiai? Viešnios?
JUZIENĖ
O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
O kad jas kur tuoj! O kad jas!
MUNIA
Visą pieną sugadins!
JANCIA
Visas efektas pražus!
MILCIA
Kas dabar bus? Kas bus?
KARLINSKAS
Uu... Komedija, tai komedija!
juokiasi
MUNIA
greit prie Juzienės
Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!
stumia ją už durų
JUZIENĖ
spaudžiasi atgal
Ar ir pono nėra namie?
MUNIA
Nėra, nėra! Eik greičiau!
pastūmėjo ją
JUZIENĖ
vėl įlenda
O ponia?
MILCIA
Ponia serga.
MUNIA
Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!
JUZIENĖ
išėjusi, balsiai
Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!
Uždanga.