I
Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių,
Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę,
Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę,
Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė.
Mums beaugant į metą, galybė Maksvos
Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos,
Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius;
O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės,
Ranką laižė dabar autokratų galybės
Ir jiems pinigus skolino paskutinius.
Aleksandros galybę beskelbė Europa
Ir, tarytum, pavirtus į paklusnią popą,
Jo malonėje savo išganymą matė.
Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė;
Bet ir šis tik slapčia kartais draugui įgnybė;
Vien bulgarų Stambulovas keterį statė.
Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė:
„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?”