II
Bet šitai iš rytų audrą užnešė vėjas.
Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs,
Prasimanė aiškiaus ant valdžios pasiskųsti;
Nes štai paskalos baisios, kaip debesys, slinko:
Buk visoj Maskolijoj karioumenę rinko
Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti,
Sako, caras seniai ant japonų rūstingas
Prieš Mikado ilgai raitė kumštes135 galingas
Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų,
Chrizantemų tėvynę užpulti paleido;
Generolams net saulė spindėjo ant veido:
Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų.
Ne vienam gi iš jų, knutą136 sau už aulų
Užsikišus, vest ant Mikados salų
Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojus;
Bet po Rosiją137 visą, nuo Valgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus138 geltono,
Nuo tos karės valsčionys suvargę žegnojos.
Koksai buvo Europos vienok nustebimas,
Kada Mukdenas, Šache, ant galo Cusimas
Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė,
O po Rosiją visą, nuo Volgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono,
Biurokratų klausyti valstiečiai paliovė.