III
Nuo Ivano Baisaus biurokratų ragai,
Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai
Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo:
Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko;
Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko;
Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo.
Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito
Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė užšvito,
Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos,
Prakalbėjo drąsiaus. Jau lyg vaisiaus užginto
Nebeslėpė, kaip užpernai žodžio spaudinto;
Raudonsiūliai žandarai negriaužė galvos.
O kad sušauktų pirmąjį Rosijos Dūmą,
Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą
Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
Tai ne Montvidas. Karpis, po kojų pamynę
Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai.
O kad tie autonomijos pareikalavo,
Lenkomanai, kurie apie tai nei sapnavo,
Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo;
Bet Europa visa mūsų prijautė kovai,
O kad pritarė jai net maskolių atstovai,
Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo.